Teismas: įrašas ugniagesio darbo sutartyje neatitiko tikrovės

/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /

   Nuo vaikystės mums buvo kalbama, kad bet koks darbas yra gerbtinas. Ir dar pridėdavo, kaip pavadinsi – nepagadinsi. Praeityje gal ir taip buvo, bet vienas įrašas darbo sutartyje arba darbo knygelėje gali lemti nemažą pinigų sumą išėjus į pensiją. Ir deja, ne žmogaus naudai.

   Taip nutiko Širvintų rajono ugniagesiui. Kadangi šiuo atveju žmogaus tapatybė nėra svarbi, tai leisiu sau jos neatskleisti. Paminėsiu, kad Širvintų rajono ugniagesį teismuose atstovavo ir jo interesus gynė advokatė Gitana Gudaitė.

   Šių metų rugsėjo 8 dieną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą byloje tarp pareiškėjo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos.

   Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti bei perskaičiuoti pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį.

   Ugniagesys (pareiškėjas) teismui paaiškino, kad jis nuo 1993 m. gegužės 10 d. pagal darbo sutartį dirbo vairuotoju Širvintų rajono ugniagesių tarnyboje, 1997 m. gruodžio 3 d. jis buvo paskirtas į Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau  – ir Departamentas) Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vado ugniagesio (pareigūno) pareigas, o 2019 m. rugpjūčio 1 d. dėl sveikatos būklės buvo atleistas iš tarnybos. Atsakovas ugniagesiui paskyrė valstybinę pareigūnų pensiją, tačiau į tarnybos stažą pareigūno pensijai neįskaitė laikotarpio, kuriuo jis buvo rašomas, jog dirba vairuotoju.

   Nors pareiškėjo pareigybė buvo įvardinta kaip vairuotojas, tačiau realiai jis vykdė gaisrininko vairuotojo funkcijas: paduodavo vandenį, žarnas, laikydavo vandens švirkštus, ardydavo pastatus, stogo konstrukcijas ir pan. Taip pat kartu su komandos nariais gelbėdavo gaisruose ir kitose nelaimės vietose esančius žmones, jų turtą, gesindavo gaisrus, vykdydavo pirminius gelbėjimo darbus, kilus avarijoms, katastrofoms bei stichinėms nelaimėms, likviduodavo ekstremalių įvykių ir situacijų bei incidentų pasekmes, teikdavo kitą neatidėliotiną pagalbą. Nuo 1997 m. gruodžio 3 d. pareiškėją paskyrus į Širvintų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies pamainos vado (pareigūno) pareigas, jo įgaliojimai ir darbo pobūdis nepasikeitė, pasikeitė tik pareigų pavadinimas.

   Teismo metu apklausus buvusį Širvintų PGT vadovą paaiškėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo pareigos formaliai įvardintos kaip vairuotojo, tačiau pareiškėjas faktiškai atliko gaisrininko vairuotojo pareigas. Šių įrodymu pagrindu, teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, eidamas vairuotojo pareigas, atlikdavo ne tik automobilio eksploatavimo funkcijas vykstant į gaisro vietą, bet dalyvavo gaisrų gesinime ir dirbo vairuotojo bei ugniagesio darbą. Ginčo laikotarpiu Širvintų priešgaisrinėje tarnyboje dirbo tik vairuotojai arba vyr. vairuotojai. Taigi tarnyboje oficialiai nebuvo įdarbinta nė vieno ugniagesio.

   Pareiškėjas dirbo Širvintų rajono priešgaisrinėje tarnyboje, kuri vykdė priešgaisrinę apsaugą. Jo darbas iš esmės atitiko sąlygas, pagal kurias organizuota profesionalioji priešgaisrinė apsauga.

   Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, taip pat tai, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, sprendžia, jog pareiškėjo faktinis tarnybos Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Širvintų rajono priešgaisrinės tarnybos gaisrinio automobilio pareigose laikas nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d., kai pareiškėjo vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo jo iki 1995 m. sausio 1 d. vykdytos tarnybos, neteisėtai nebuvo įskaičiuojamas į stažą valstybinei pensijai gauti, nes pareiškėjas faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo tarnautas laikotarpis nuo 1993 m. gegužės 10 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. turi būti įtrauktas į jo tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kai pareiškėjo darbas iki 1995 m. sausio 1 d. prilyginamas tarnybos laikui valstybinei pensijai skirti, tačiau po minėtos datos lygiai tas pats darbas tarnybos laikui nėra prilyginamas, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pareigūnų pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.

   Kitaip tariant, ugniagesys, pagal dokumentus dirbęs vairuotoju, pripažintas dirbęs ugniagesiu ir tas darbo laikas bus skaičiuojamas į darbo stažą, kas lems didesnę pensiją. Tokią, kokią gauna pareigūnai ir kariai. Ugniagesiui taip pat bus kompensuotos išlaidos advokatui.

   Įdomu, ar kiti Širvintų priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandos vairuotojai kreipsis į teismus dėl analogiškos situacijos?