Dovilė Šakalienė: „Šiuo metu, aš manau, labai svarbi žinia, kad turime būti rimtyje, nekelti sumaišties.”

  Karas visai netoli mūsų. Vis pasigirsta įvairiausių grasinimų, kad jis ateis į mūsų valstybę, kad gintis nuo agresoriaus teks ir mums. Kaip Lietuva ruošiami gintis? Ar apskritai ruošiasi.

  Aktyviai šiais klausimais dirba Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė DOVILĖ ŠAKALIENĖ. Su ja ir kalbamės pirmiausia apie civilių gyventojų apsaugą.

-Taigi, kaip Lietuva ruošiasi, jei prireiktų gintis ir apsaugoti gyventojus?

-Prasidėjus karui Ukrainoje, matydama, kad Putino pajėgos nesirenka taikinių ir be skrupulų apšaudo gyvenamuosius namus, mokyklas ir kitus visuomeninius pastatus, išsiunčiau laiškus atsakingoms institucijoms klausdama kaip mes esame pasiruošę ir kiek turime slėptuvių tinkamų slėptis nuo tokių apšaudymų ir bombardavimų. Tuo metu ministrė Bilotaitė komentavo, kad viskas valdoma ir paruošta, tad nereikia kelti panikos. Kovo pirmąją dieną ministrė sakė, kad slėptuvių yra pakankamai: „Šiuo metu, aš manau, labai svarbi žinia, kad turime būti rimtyje, nekelti sumaišties. Galiu pasakyti, kad šiuo metu skaičius yra tinkamas“.

-Ar gavote atsakymus į savo keltus klausimus?

-Praėjus dviem mėnesiams karo, galop, ministrė Bilotaitė pripažino – slėptuvių infrastruktūra nebuvo išsaugota. Bet apie viską iš eilės.

  Institucijų atsakymai manęs neįtikino, tad Seimo Nacionalinio Saugumo ir Gynybos komitete iniciavau šio klausimo svarstymą. Tai įvyko Kovo 16 dieną, kuomet uždarame posėdyje svarstėme klausimą „dėl pasirengimo užtikrinti civilinę saugą“. Šiame posėdyje institucijos pripažino, kad buvo pakeista civilinės apsaugos koncepcija ir buvo atsisakyta slėptuvių,  pereinant prie kolektyvinės saugos statinių koncepcijos. VRM yra inventorizavęs kolektyvinės saugos statinius: šiuo metu yra 1913 kolektyvinės saugos statinių. Lietuvoje kolektyvinės apsaugos statiniais dažniausiai yra priskirti darželiai, mokyklos, sporto, kultūros centrai ir panašūs statiniai. Kaip taisyklė – su didžiuliais lengvai dūžtančio stiklo langais, be požeminių patalpų, tad daugelis šių pastatų nėra tinkami slėptis karo atveju – patirtis Ukrainoje parodė, kad jie yra aiškūs ir puikiai matomi taikiniai. Tad kas lieka? Kiek statinių yra tinkami slėptis karo atveju? Galiausiai VRM išdidžiai informavo, jog viešose slėptuvėse apsisaugoti bombardavimo atveju galės iki 10 proc. šalies gyventojų.

  Seimo komiteto posėdyje kėliau klausimą apie sovietmečiu didžiosiose gamyklose ir kituose pastatuose įrengtas slėptuves, kurios dabar yra privačiose rankose. Kiek jų yra? Kokia jų būklė? Kaip jas padaryti prieinamomis gyventojams?

  Kartu, institucijos įsipareigojo komitetui pateikti planą kaip, kur tai įmanoma, kolektyvinės apsaugos statiniai bus pritaikyti ir atnaujinti, kad jie galėtų būti naudojami kaip slėptuvės. Ilgai atidėliotas, šis klausimas Seimo komitete buvo svarstomas Gegužės 9 dieną. Tądien pristatytais duomenimis, karo atveju viešųjų priedangų užtektų ne mažiau kaip 18 proc. gyventojų, nuo kitų grėsmių ir pavojų Kolektyvinės apsaugos statiniuose būtų galima apsaugoti 34 proc. šalies gyventojų.

  Posėdyje taip pat buvo pristatyta, kad iš maždaug tūkstančio sovietinių slėptuvių 142 buvo parduotos. Koks yra kitų likimas vis dar neaišku.

  Maža to, dar labiau išryškėjo problemos teisiniame reguliavime, kuriame išskiriamos dvi kategorijos: gyventojai ir valstybės tarnautojai, pareigūnai, kurie ekstremalių situacijų metu turėtų užtikrinti sklandų valstybės institucijų darbą. Taigi, pirmiesiems, t.y. gyventojams, yra skirti kolektyvinės apsaugos statiniai, kurie taip pat ir karo atveju žmones turėtų apsaugoti ir kurie, kaip jau minėta, tam nėra tinkami ir net galėtų tapti spąstais. Kalbant apie antrąją kategoriją, tik nedidelis procentas visų valstybės tarnautojų ir pareigūnų galėtų pasislėpti slėptuvėsi.

  Norėdami dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad šių problemų sprendimas nesulaukia tinkamo dėmesio kartu su Seimo Socialdemokratų frakcijos kolegomis kovo 10 dieną Seime surengėme spaudos konferenciją.

-Susidaro toks įspūdis, kad niekas nesidomi ta civiline sauga apskritai?

-Kalbant apie civilinę saugą plačiau, ji reiškia piliečių, gyventojų apsauga nuo įvairių pavojų, kurie kyla karo metu. Svarbiausi to dėmenys yra  1) gyventojų perspėjimas ir informavimas, 2) gyventojų evakavimas, 3) gyventojų apsauga nuo įvairių pavojų (nuo oro antskrydžių, nuo raketų antskrydžių pavojų), 4) gyventojų švietimas ir informavimas pasirengimui taikos metu.

   Dabar turimos informacinės priemonės yra, bet ne visus pasiekia ir reiktų šią spragą užlopyti. Dabar gyventojų įspėjimo sistema yra sudaryta iš trijų elementų. Sistema, kuri leidžia trumposiomis žinutėmis informuoti žmones apie galimus pavojus, ji šiuo metu yra atnaujinta ir toliau tobulinama. Kita sistema yra sirenos. Šiuo metu dirbama, jog sirenų sistema Lietuvoje būtų plečiama. Visai neseniai vyko viešasis pirkimas ir yra planuojama įsigyti apie 200 sirenų. Yra pavesta įdiegti mobilių įspėjimo sistemų algoritmą vietoms, kurios nėra padengtos sirenomis, kad visi Lietuvos žmonės kritinėje situacijoje būtų informuoti ir įspėti. Ir trečioji sistema, mokantis iš Ukrainos, matoma, jog labai pasiteisino mobilios programėlės informuojančios apie pavojus. Šiuo metu VRM pavedė sukurti programėlę, kuri taip pat galėtų pasitarnauti ir veikti informuojant žmones apie galimus pavojus. Tikėkimės ji veiks geriau, nei programėlės kurtos valdyti COVID-19 pandemiją.

   Kad taip nenutiktų būtinos ir realios pratybos. Kad viskas yra surašyta atskirais punktais ant popieriaus yra gerai, bet tol kol mes nesame pasitikrinę pratybose, ir tai jau parodė ne viena ekstremali situacija vykusi taikos metu Lietuvoje, tol visa tai yra tik popieriaus. Prisiminkite, kad ir migrantų krizę. 2016–2017 metais Lietuva vykdė mokymus, kurių metu ruoštasi atremti 40 tūkst. migrantų antplūdį. Buvo sužymėtos varnelės, paruoštos ataskaitos. Mokymų vykdytojai vieni kitiems patapšnojo per petį. Realybėje nebuvome pasiruošę net ir aštuntadaliui to skaičiaus. Tad pratybos, pratybos, pratybos ir parlamentinė kontrolė.

  Grįžtant prie jūsų klausimo, civilinė sauga daugeliui ilgą laiką atrodė nelabai svarbia. Kalbant apie problemas, reikia pripažinti, kad per pastaruosius dvidešimt metų daug kas buvo nepadaryta. Pirmiausia, neišsaugota civilinės saugos infrastruktūra, panaikintas civilinės saugos departamentas, krizių valdymo centras. Kažkada mes turėjome apie tūkstantį civilinės saugos specialistų mūsų šalyje, šiuo metu turime tik apie 100 asmenų, kurie dirba šioje srityje. Problemų yra daug, sistema yra apleista. Pažvelkime atgal, kuomet 2010 metais įsigaliojo nauja Civilinės saugos įstatymo redakcija. Tuometinė Vyriausybės, kuriai vadovavo dabartinis europarlamentaras Andrius Kubilius, vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis iš pagrindų pertvarkė visą civilinę saugą ir ne itin daug jos paliko – dingo esminės civilinės saugos funkcijos valstybės išteklių panaudojimo gyventojams ir jų apsaugai organizuoti, liko tik mistinis pasirengimas ekstremalioms situacijoms ir dar daug kitų įmantrių teiginių. Tada, dar neįvykus net Krymo aneksijai, civilinė sauga neatrodė labai svarbus reikalas ir jos sąskaita buvo sutaupyta. Dabar matome to rezultatus.

-Ar kažkaip bandote šias spragas taisyti?

-Su kolegomis socialdemokratais įregistravome įstatymo pataisą, kad statantys naujus visuomeninės paskirties pastatus privalėtų po jais įrengti slėptuves, kurios žmones galėtų apsaugoti nuo pavojų ekstremaliųjų situacijų ar karo metu. Toks reikalavimas galiotų naujai statomiems visuomeninės paskirties pastatams, kurie būtų pritaikyti daugiau nei 100 žmonių. Žinoma, tai neišspręstų problemos greitai, bet judėtume teisinga kryptimi. Kaip dažnai būna šioje kadencijoje, atrodo, kad analogišką pasiūlymą pradėjo svarstyti Vidaus reikalų ir Aplinkos ministerijos. Nenustebsiu jei greitai jie tai pristatys kaip jų pačių revoliucinę idėją.

  Iniciavome ir kitas įstatymo pataisas, kurios turi apibrėžti, kad slėptuvės turi būti kuriamos ir paprastiems gyventojams, o ne tik krizes valdantiems valdininkams (vadinamiesiems Ekstremalių situacijų valdymo centrams).

  Tad apibendrinant, situacija tikrai nėra džiuginanti, nors šis klausimas pagaliau sulaukė dėmesio aukščiausiu politiniu lygmeniu. Sistema ilgai buvo apleista ir kenčia nuo žalingų pačių konservatorių kadaise darytų reformų. Dabar svarbiausia suinventorizuoti privačių asmenų valdose esančias slėptuves, išsiaiškinti jų būklę ir rasti sprendimus kaip jos galėtų pereiti visuomeniniam panaudojimui. Antra, būtina rami ir aiški komunikacija kaip ir ką tokiais atvejais turėtų daryti gyventojai. Iš dalies tai daro tokie puslapiai kaip lt72.lt, bet klausimas kiek žmonių taip pasiekiama. Matyt būtų protingiau, jei tvirti civilinės saugos pagrindai būtų įgyjami jau mokykloje. Trečia, būtina realiomis, parlamentinės kontrolės prižiūrimomis pratybomis patikrinti kaip mūsų planai ant popieriaus būtų įgyvendinami tikros grėsmės atveju. Ketvirta, įtraukiant Krašto apsaugos ministeriją būtina nustatyti aiškius reikalavimus statiniams, kurie būtų tinkami apsaugoti gyventojus karo atveju. Šiuo metu tokių reikalavimų nėra. Tai svarbu tiek taisant ar pertvarkant esamas slėptuves ar kolektyvinės apsaugos statinius, tiek statant naujus. Ir penkta, vietoje simbolinių 100 civilinės saugos specialistų etatų ar pusetačių, įgalinti savivaldą turėti adekvatų kiekį civiline sauga ir civiline gynyba besirūpinančių žmonių bei suformuoti reikalingas praktines priemones.

   Ten, kur padėtį galima pataisyti įstatymų pakeitimais, registruojame pataisas, kitur – nuolat kartojame Vyriausybei kur matome problemas ir kaip jas spręsti.

Užsakymas ŠS Nr. 22-75