/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /
/ Nuotraukos autorės ir archeologų/
Jau daugiau nei 40 metų Kernavę ir jos apylinkes tyrinėja Vilniaus universiteto ir Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato archeologai. Tyrimai vyksta ir šiais metais. Paskutinę šio sezono kasinėjimų dieną „Krašto žinios“ lankėsi ant Aukuro kalno piliakalnio ir domėjosi tyrimų rezultatais, radiniais.
Mums mielai papasakoti sutiko Vilniaus universiteto dėstytojas, Kernavės kultūros rezervato direkcijos Restauravimo, tyrimų ir skaitmeninimo skyriaus vedėjas doc. dr GINTAUTAS VĖLIUS:
– Kokie kasinėjimai šiuo metu vykdomi Kernavėje?
– Noriu pasidžiaugti, kad jau antri metai Kernavės kultūriniame rezervate vykdome rimtą Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą mokslininkų grupių projektą pavadinimu „Piliakalnių funkcinė raida – nuo įtvirtintos gyvenvietės iki kunigaikščio rezidencijos. Projektą vykdo Vilniaus universitetas, kartu su parteriu – Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija. Projekto esmė yra remiantis tarpdisciplininiais Aukuro kalno piliakalnio tyrimais bei kontekstiniais duomenimis nustatyti ir tiksliai chronologizuoti Rytų Lietuvos piliakalnių funkcinės paskirties bei juose vykdytų veiklų raidą geležies amžiuje bei pirmaisiais Lietuvos valstybės šimtmečiais (I-XIV a.)
– Kodėl pasirinktas būtent šis – Aukuro kalno piliakalnis? Kuo jis ypatingas?
– Aukuro kalno piliakalnis, ant kurio dabar mes ir stovime, yra labai dėkingas tyrimų objektas šio projekto kontekste, kadangi jis buvo apgyvendintas jau nuo prieškristinių laikų. Apie 2000 metų jame buvo įrengta įtvirtinta gyvenvietė o jau 13 amžiuje čia buvo kunigaikščio rezidencija. Taigi, piliakalnyje aptinkami kultūriniai sluoksniai aprėpia visą priešistorės geležies amžių ir mūsų ankstyvosios istorijos laikus. Būtent dėl to šis piliakalnis pasirinktas tyrimų objektu.
– Kas atlieka tyrimus? Mokslininkai ar studentai?
– Tyrime dalyvauja rimtų mokslininkų grupė: dr. Rokas Vengalis yra geofizinių tyrimų, kurie pastaruoju metu dažnai taikomi ir archeologijoje, vedantis specialistas Lietuvoje; dr. Giedrė Piličiauskienė tiria mūsų aptiktus gyvūnų kaulus; dr. Karolis Minkevičius – surastus grūdus ir augalų sėklas; doktorantas Mindaugas Pilkauskas yra archeologinių tyrimų komandos narys. Man tenka vadovauti šiai mokslininkų grupei.
– Kaip pradedami archeologiniai tyrinėjimai? Ką darote pirmiausiai?
– Pernai atlikome arti 300 gręžinių. Taip, būtent ant Aukuro piliakalnio ir jo aplinkoje. Ką archeologams duoda tie gręžiniai? Jų pagalba ištraukiam tokius vadinamus kernus – stulpelius esančio grunto. Tuose stulpeliuose matosi visi sluoksniai, tiek kultūriniai, tiek gamtiniai. Po to atlikome piliakalnio ir jo aplinkos magnetometrinius tyrimus. Magnetometras yra prietaisas fiksuojantis po žeme esančias magentines anomalijas, kurios dažniausiai ženklina įvairius objektus – sudegusius statinius, gynybinius įrenginius, duobes ir panašiai. Taip pat naudojome georadarą. Tai archeologų naudojamas prietaisas, kuris parodo stratigrafiją – po žeme esančių kultūrinių sluoksnių storį, gylį.
– Kam reikia tiek daug skirtingų tyrimų?
– Stengiamės kuo mažiau pakenkti pačiam piliakalniui, kadangi tai yra labai svarbus mūsų paveldo objektas. Todėl, gręžinių ir geofizinių tyrimų pagalba išsiaiškiname tokią piliakalnio vietą, kurioje vykdant nedidelio mąsto kasinėjimus būtų gautas maksimumas mus dominančios informacijos.
Tik tuomet vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Tiesa, žymiai ilgiau trunka vėlesni laboratoriniai darbai tvarkant radinius, identifikuojant aptiktus gyvūnų kaulus bei paleobotaninę medžiagą. Kadangi tyrimai finansuojami Lietuvos mokslo tarybos, turėsime galimybę kelias dešimtis radinių ir mėginių tiksliai datuoti gana brangiu radioaktyviosios anglies (C14) metodu.
Gaila, tačiau Aukuro kalno piliakalnio archeologinių tyrimų sezonas jau paskutinis. Tačiau, apetitas kyla bevalgant. Supratome, kad Aukuro kalno piliakalnio praeities raidos neįmanoma suprasti neįvykdžius tyrimų ir kituose Kernavės piliakalniuose. Būtent ten galėsite sutikti archeologus kitais metais.
– Tai kokie darbai laukia toliau po kasinėjimų?
– Paskutiniai projekto metai skirti tyrimų rezultatų analizei, o darbus vainikuoti turėtų graži knyga – kolektyvinė monografija atskleidžianti Kernavės ir platesnio Rytų Lietuvos regiono piliakalnių raidą nuo ankstyviausių laikų, iki legendinės Kernavės, 1390 metų, kuomet Kernavė sudegė užpuolus kryžiuočiams.
– Ko gero vienas įdomiausių klausimų yra – tai ką gi radote kasinėdami? Ar radiniai vertingi?
– Tiek pernai, tiek šiais metais rasti radiniai puikiai iliustruoja Aukuro kalno piliakalnio ilgametę istoriją. Tyrimų dėka pavyko ją paankstinti. Jei anksčiau manyta, kad čia gyvenvietė įkurta maždaug erų sandūroje, tai dabar jau galime konstatuoti, kad Aukuro kalno piliakalnyje gyventa jau nuo 7-6 amžiaus prieš Kristų, tai yra beveik pusė tūkstančio metų anksčiau. O radiniai rodo neramų tų laikų gyvenimą. Klajoklių gentims būdingi strėlių antgaliai ženklina gyvenvietės puolimą bei sudeginimą penktame amžiuje, surasti arbaleto strėlių antgaliai iliustruoja lemtingus Kernavei kryžiuočių puolimus.
Aptikti viduramžių radiniai pasižymi prabanga būdinga aukščiausiam socialiniam sluoksniui. Pavyzdžiui stiklinių taurių pagamintų dabartinės Sirijos teritorijoje šukės (Jas kažkaip atsigabeno? – aut.) Taip, jos kažkaip pateko čia, ar kaip karo grobis, ar kaip prekė – prekybiniais keliais. Sunku pasakyti, kokiais keliais jos čia pateko. Bet faktas tas, kad elitas turėjo galimybę tokių daiktų turėti. Tai yra rodiklis apie tam tikrą politinę galią. Tokie daiktai nebūdingi to meto lietuviškam kontekstui, kad ir aptikta glazūruota keramika. Pas mus išmokta glazūruoti indus ganėtinai vėlai – 16 amžiuje. O čia 13-14 amžių sluoksniuose matome įvairiaspalvę glazūruotą keramiką, iš Kijevo Rusios, net islamistinių Artimųjų rytų kraštų. Visa tai rodo, kad piliakalnį galime įvardinti, kaip vietą, kurioje rezidavo to meto kunigaikštis.
Aptikome ir sudegusio pastato liekanas – skeltinių lentų grindis. Kol kas nežinome pastato paskirties. Jame nėra krosnies, tad, galbūt tai buvo grūdų sandėliavimo vieta. Atlikę laboratorinius tyrimus žinosime daugiau ir galėsime papasakoti plačiau.
– Ko gero reikėtų pakalbėti ir apie jūsų talkininkus – jaunimą. Kas padeda archeologams tyrinėjimuose?
– Mums talkina Vilniaus universiteto studentai. Jie tyrimo metu atlieka praktiką. Jaunieji archeologai mokosi kasinėti, įgauna patirties. Viskas, ką mes žinome apie priešistorinę Kernavę, yra studentų nuopelnas. Būtent jie saulėje ir lietuje vykdo kasinėjimus ir ieško. (O tiriat ir kasinėjat bet kokiu oru? Ar oras kažkiek koreguoja darbus? – aut.). Šiemet labai stabdė darbus karščiai. Keldavomės anksti ir dirbdavome, kiek galima iškęsti karštį. O jeigu liūtys prasideda, tai irgi stabdo tyrinėjimus. Nes šlapias gruntas nesisijoja su sietuvais, molis limpa – techniškai labai sudėtinga. Džiaugiamės tik tuo, kad lietuviškos vasaros yra palyginti palankios: jeigu lyja, tai daugiausiai gerą pusdienį. O iš esmės orai leidžia tyrinėti.
-Pakalbinome ir jaunimą – VU universiteto studentus, būsimus archeologus. Jaunimas pasakojo, kad sunkiausia kasinėjimuose buvo anksti keltis. Bet jie džiaugėsi galėdami gyventi čia, Kernavėje, dalyvauti itin svarbiuose atradimuose, patys rasti praeities daiktų, pasakojančių apie mūsų protėvių gyvenimą, įpročius.
Nuostabus straipsnis, ačiū Neringai!