VILTIES ŽVAIGŽDĖ IR ŠIRDIES ĖDŽIOS
/ANDRIUS NAVICKAS /
Netrukus sėsime prie Kūčių stalo ir švęsime bendrystę. Dalinsimės kalėdaičiais, kaip liudijimu, kad visi esame vieno kepalo trupiniai, kad kiekvienas santykis yra dovana. Net jei neužtenka kantrybės ir išminties ją priimti.
Vilties šventė, nefantazuojanti, kad gyvenimas paprastas ir patogus, kad jame nėra vėtrų ir nebūna situacijų, kai tenka rizikuoti atiduoti save į kitų geranoriškumo rankas. Ši viltis gimsta ėdžiose, o ne rūmuose, nepaisant užtrenktų durų, persekiojimų ir skausmo, jog į šipulius byra mūsų planai. Net tirščiausioje tamsoje Betliejaus žvaigždė padeda rasti išeitį, kelią. Gelbėtojas gimsta ant sutrešusių šiaudų, pačioje kukliausioje aplinkoje, idant perduotų žinią, kad jam nė vienas nesame „per prastas“.
Šiemet, atsisėdę prie Kūčių stalo, žvelgdami į aplink jį susirinkusių žmonių veidus, į iš meilės gimusius patiekalus ant stalo, nepamirškime pradėti nuo padėkos, nes, neabejoju, kiekvienas turime bent ką nors, už ką galime padėkoti.
Taip pat nepamirškime ir pagarbioje tyloje prisiminti, kad šįvakar milijonai ukrainiečių gyvena tamsoje, kovoja su šalčiu, taupo kiekvieną vandens lašą, yra toli nuo savo namų ir nežino, ar ras juos, sugrįžę, nerimauja dėl artimųjų fronte ar patys yra apkasuose ir galvoja apie tai, ką veikia artimieji. Tūkstančiai ukrainiečių kenčia skausmą karo ligoninėse, mamos, tėvai, broliai, sesės, vaikai aprauda tų, su kuriais jau niekada neatsisės prie jokio šventinio stalo. Ir visa tai vyksta tik todėl, kad vieną valstybę palaužė neapykantos virusas, o mums pritrūko drąsos ir pasitikėjimo savimi ne tik padėti aukoms, bet ir patiems duoti atkirtį smurtautojams.
Pats įspūdingiausias šių metų sakinys buvo ištartas Politiku (iš didžiosios raidės) tapusio komiko Volodymyro Zelenskio, prabėgus kažkiek laiko po totalios okupantų invazijos pradžios, kai daugumos žmonių viltys, jog Ukraina atsilaikys, svyravo, kaip ir tikėjimas, kad Ukrainos prezidentas gali tapti nepalaužiamu karo vadu. Jis telefonu nusifilmavo bombarduojamame Kijeve ir pasakė: „Mes esame ČIA“. Zelenskis atsiskleidė kaip lyderis, kaip žmogus, kuris galėjo įkvėpti ne tik ukrainiečius, bet ir visus mus, nes buvo ten, kur ir turi būti.
O dabar klausimas mums, susirinkusiems prie Kūčių stalo. Ar mes iš tiesų. Širdimi esame čia ir dabar? Ar mes esame savo gyvenimuose ir iš tiesų gyvename pirmuoju asmeniu? Ar mes esame tikri, ar ištirpę įvaizdžiuose? Ar gyvename, ar keikiame gyvenimą iš pykčio ir nuoskaudų krūmų? Ar priimame rimtai tą svajonę, kurią per mus svajoja Kūrėjas? Ar priimame rimtai kitų žmonių trapų kitoniškumą?
Kūčios ir Kalėdos nėra egzaminas, testas ar Viršininko vizitacija. Išganytojas, kaip liudija krikščionių kartos daugiau nei du tūkstančius metų patikliai gulasi į kiekvieno iš mūsų širdies ėdžios, net tada, kai mums atrodo, kad jose tik tamsa, skurdas ir nežinia.
Jėzus gimė, kad ir mes gyventume, drąsindamas mus būti čia ir dabar, nepaisydamas net to, kad daugybė durų Marijai ir Juozapui buvo uždarytos, nes ten gyveno žmonės, kurie galvojo, kad yra svarbesnių dalykų už gyvenimą trapiame tikrume.
Sakoma, kad Kūčių naktį naminiai gyvuliai gali prabilti žmogaus balsu. Neteko girdėti, bet ne mažesnis stebuklas, jei žmonės sugeba išlikti žmonėmis. Net ir tokiame pasaulyje, kuriame daug mirties, skausmo, netikrumo, neteisybės.. Nepavarkime žvalgytis mums skirtos Betliejaus žvaigždės – tai visa nugalinti viltis – Kūrėjo šypsena, prikelianti net tai, kas atrodė visam laikui prarasta.
