LRS Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas
/Andrius Navickas
LRS Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas/
Prieš kurį laiką Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys paskelbė, kad Greitosios medicinos pagalbos (GMP) pertvarka yra didžiausias sveikatos apsaugos įvykis per pastaruosius dešimt metų. Kiek skeptiškai vertinu tokius skambius teiginius, vien jau dėl to, kad jau daugybę metų sveikatos apsaugos sistemoje vyksta įvairiausios reformos ir neretai jos reformuoja buvusias. Kitas dalykas – kiekvienas sveikatos apsaugos sistemos aspektas, funkcija yra persipynę su kitomis sritimis, todėl sunku patikėti, kad galima iš esmės pakeisti visą sistemą, pertvarkant tik vieną jos dalį.
Kita vertus, kadangi gilinausi į tai, kas vyksta GMP, pripažįstu, kad vykdoma itin svarbi pertvarka ir svarbiausia, kad ji nėra kabinetinių sveikatos politikų įnoris, bet yra inicijuota „iš apačios“, o jos „variklis“ buvo jaunų specialistų, „paragavusių“ ir užsienio praktikų, entuziazmas.
Dabartinės problemos
Apie tai, kaip Lietuvoje teikiama GMP paslaugos, teko bendrauti su daug žmonių, pradedant specialistais, kurie dirba šioje sistemoje, taip pat su tais, kurie perima „greitukių“ atvežtus pacientus gydymo įstaigose, su įvairiuose Lietuvos vietose gyvenančiais žmonėmis, kuriems teko kviesti skubią pagalbą numeriu 112.
Neretai pasijusdavau, kaip toje pasakėčioje, kur penki aklieji liečia kurią nors dramblio dalį ir daro išvadas, koks tai gyvūnas. Tačiau, pripažįstu, vyravo nuostata, kad permainos yra būtinos, nes neigiamos patirtys vis kaupėsi.
Skaudžiausia klausytis tragiškų istorijų, kai GMP nespėjo išgelbėti žmogaus, nes esą atvyko per vėlai. Tiesą sakant, tikrai nežinia, ar būtų viskas buvę kitaip, jei „greitukė“ atvyktų penkioms ar dešimt minučių anksčiau, tačiau niekur nepabėgsi nuo skausmingos minties, kad galbūt „viskas galėjo būti kitaip.“ Girdėjau ir dėkingų pasakojimų apie atvykusių medikų profesionalumą ir nuoskaudas, kad esą atvyksta „prastai pasirengę“ ir dar visko būna, kai tenka ligonį transportuoti. Neretai tenka ieškoti papildomos pagalbos, kas stresinėje situacijoje dažniausiai erzina.
Girdėjau ir pasakojimus apie tai, su kokiais sunkumais tenka susidurti GMP brigadoms. Ne tik, kai tenka vykti į atokias vietoves ir baimintis, ar nesukandžios agresyvus šuo, nepuls su kumščiais neadekvatus, išgėręs žmogus. Tenka ir laiptais skubėti, lenktyniaujant su laiku, tačiau bene skaudžiausia, kai atlėkęs supranti, kad iškvietimas yra įnoris ar net paprasčiausias noras pabendrauti. GMP darbuotojai net ilgainiui daugiau mažiau nujaučia, kurią dieną bus beprasmių iškvietimų pikas. Tiesa, niekada nežinai, o gal šįsyk tikrai kažkas rimto?
Būna ir tokių situacijų, kai brigada išvykusi, kaip pasirodys, „tuščio“ vizito, o tuo metu būtina skubiai suteikti pagalbą labai rimtam atvejui. „Tuščias“ išvietimas gali kažkam kainuoti gyvybę. Artimieji, natūralu, kaltins per vėlai atvykusią GMP brigadą.
Fragmentacijos problemos
Visi norime, kad GMP atvyktų kuo operatyviau, net jei gyvename labai atokioje vietovėje. Tiesą sakant, netikiu, kad kurioje nors valstybėje GMP yra „stebukladariai“, kurie atvyksta akimirksniu ir visada sugeba padėti. Todėl labai svarbu neignoruoti visų mokymų, kaip teikti pirmąją medicinos pagalbą, gaivinti žmogų, kuris prarado sąmonę. Taip pat, žinau, kad daugėja viešų įstaigų, kuriose galima atrasti defibriliatorių, tačiau ir vėl klausimas – ar pakanka informacijos, tiek apie jo vietą, tiek apie veikimo būdą?
Kita vertus, visiškai sutinku tiek su Sveikatos apsaugos ministru, tiek su kitais sveikatos politikos ekspertais, kad dabartinė GMP decentralizacija yra virtusi pavojinga fragmentacija ir neleidžia veiksmingai išnaudoti turimus resursus, kelia įtampą tarp GPM darbuotojų, nes šiandien, priklausomai nuo regiono, skiriasi tiek krūviai, tiek turimos techninės priemonės, tiek atlyginimai.
Nors iš bet kurios vietos „greitukę“ išsikviečiame tuo pačiu telefonu, šiandien Lietuvoje skambučius priima ir brigadas skirsto net penkios GPM dispečerinės, o iš viso Lietuvoje yra keturiasdešimt aštuonios įstaigos, kurioms priklauso 239 brigados ir 2782 darbuotojai.
Brigados išdėstytos pagal administracines ribas, iš viso 94 vietos. Jos pasirinktos, deja, daugiausia galvojant apie administracinį paskirstymą, nei apie tai, kaip greičiau pasiekti kiekvieną žmogų. GPM darbuotojų atlyginimai priklauso nuo aptarnaujamos teritorijos gyventojų skaičiaus, skiriasi ir taisyklės, techninė bazė. Labai daug kas priklauso nuo vietos įstaigos vadybinių sugebėjimų ir tai, kiek atsispiriama pagundai „taupyti“ GPM sąskaita.
Formaliai ir dabar galioja normatyvai, kad GPM brigada į kaimišką vietovę, esančią atokesnėje vietoje, gali atvykti ne vėliau, kaip per dvidešimt penkias minutes, o miestuose ir miesteliuose per penkiolika. Tačiau tikrovėje, dėl įvairių priežasčių, taip pat ir dėl logistikos bei konkuravimo dėl savivaldybių šių normų tikrai ne visada pavyksta laikytis.
Centralizuotos sistemos pažadas
Reformos vykdytojų įsitikinimu, daug problemų GPM sistemoje galima išspręsti, jei ji bus centralizuota. Po reformos turėsime vieną, Kaune, įsikūrusią GMP tarnybą, kuri turės keturis padalinius didžiuosiuose miestuose. Svarbiausia, kad bus ne tik padidintas brigadų skaičius, bet bus daugiau ir jų stovėjimo vietų, pastarosios bus parinktos, atsižvelgiant ne į administracinį suskirstymą, bet į logistinį patogumą.
Jau dabar, perėmus GPM įstaigas iš savivaldybių, pradėtas regioninių netolygumų šalinimas, suvienodinant atlyginimus, turimą techninę bazę, taisyklių aprašus.
Taip pat sistemos stiprinimui yra skirti penkiasdešimt milijonų eurų. Tai bus investicija į specialistų rengimą, sistemos skaitmenizavimą, įrangą bei infrastruktūrą.
Stiklinė pilnėja?
Puikiai žinome, kad lengva įsivelti į ginčą, ar stiklinė puspilnė, ar pustuštė. Svarbiausia, kad ji pilnėja.
Tačiau problemos išlieka ir nevalia manyti, kad vien tik decentralizacija visas jas išspręs.
Pradėkime nuo to, kad beveik penkiolika nuošimčių GMP brigadų sudaro žmonės, kuriems virš šešiasdešimties metų. Patirtis yra gerai, tačiau GMP darbuotojams tenka labai daug fizinio krūvio ir čia amžius tampa svarbiu veiksniu.
Gerai, kad pradėta viešai kalbėti apie „tamsiąją“ pusę. Apie tai, kad GMP brigadoms tenka susidurti ir su smurtaujančiais žmonėmis, taip pat iškęsti nemažai psichologinio smurto. Problemiška ir tai, kad žmonės piktnaudžiauja GMP kvietimu, atskirais atvejais, nesugeba atskirti, kada reikia būtent „greitukės“, o kada socialinio darbuotojo ar vizito pas šeimos gydytoją. „Tušti“ iškvietimai yra neleistinas resursų švaistymas ir alina pačius GMP darbuotojus. Rimta problema – kaip įvesti atsakomybę už „tuščius“ iškvietimus ir kartu nesumažinti būtinų paslaugų prieinamumo žmonėms?
Svarbus klausimas – kas turi sudaryti GMP brigadą ir kiek joje turi būti žmonių? Taupymo vajus skatina mažinti brigadas, tačiau nuo to kenčia jų darbo kokybė ir iškyla rimtų problemų, kai tenka transportuoti pacientą nepatogioje aplinkoje. Dažnai pacientai pageidauja, kad pas juos atvyktų kuo labiau kvalifikuotas gydytojas, tačiau ar iš tiesų GMP funkcija yra gydyti žmogų ar tik suteikti jam būtiną skubią pagalbą, kad paskui galėtų įsijungti gydytojas?
Lietuvoje jau ruošiame paramedikus, tačiau, drįstu teigti, ši profesija dar pernelyg menkai pažįstama visuomenėje.
Dar vienas svarbus dalykas – kokybiškas paciento palydėjimas į gydymo įstaigą. Turiu galvoje ne tik tai, kad pacientą GMP saugiai nugabena, bet ir sugeba perduoti visą reikiamą informaciją, kuri gali būti kritiškai svarbi, teikiant tolesnę pagalbą. Atrodo, kad tai savaime suprantamas dalykas, bet, deja, praktikoje kyla įvairiausių problemų.
Reforma, kiek suprantu, prasidės nuo liepos pradžios. Labai svarbu, kad ji vyktų sinchroniškai su kitomis gydymo įstaigų pertvarkomis. Tikiu, kad iš tiesų GMP pertvarka turi nemažą pozityvų potencialą, tačiau reikalinga ne tik institucinė pertvarka, bet ir aiškesnis GMP misijos suvokimas visoje visuomenėje. Labai svarbu, kad į kiekvieną iškvietimą būtų reaguojama kuo operatyviau, kad pirmoji pagalba būtų teikiama kuo kvalifikuočiau, tačiau tikroji reformos sėkmė išsiskleis tik tada, kai ir mes visi pradėsime labiau gerbti, vertinti GMP darbą ir aiškiau suvoksime, kada reikia skambinti 112, ką kiekvienas galime padaryti, kad sveikatos apsaugos sistema būtų veiksmingesnė.
