ANDRIUS NAVICKAS, LR Seimo narys
Trečioji ir paskutinė samprotavimo apie šeimos ir mokyklos santykį šiandien dalis. Pradėjau nuo tėvų teisių ir pareigų, paskui klausiau – kokia švietimo sistema mums reikalinga? Dabar noriu dalį jau keltų klausimų pakartoti, tik žvelgiant iš vaiko perspektyvos.
Koks tėvų ir mokyklos bendradarbiavimas labiausiai atitinka vaiko poreikius? Pradėsiu nuo bent kelių spąstų, į kuriuos pernelyg dažnai pakliūname.
TRYS SPĄSTAI
Pirma, „patogaus vaiko“ idealas. Pats esu tėvas ir taip pat man teko dirbti tiek universitetuose, tiek mokykloje. Todėl suprantu, kad norisi, kad jaunas žmogus būtų paklusnus ir darytų tai, „kas jam geriau.“ Kita vertus, mes deklaruojame, kaip svarbu ugdyti vaiko kritinį mąstymą, kūrybiškumą, laisvės ir atsakomybės dermę. Tačiau visa tai niekaip nesuderinama su „patogaus vaiko“ idealu. Svarbu nepainioti „nepatogumo“ su empatijos trūkumu ar kito žmogaus orumo nevertinimu. Laisva asmenybė nėra patogi – tiesą sakant, ir sau pačiam, nes nuolat sprendžia vidinius konfliktus, susiduria su savo pasirinkimų padariniais.
Antra, perfekcionizmo idealas. Gyvename visuomenėje, kurioje vyrauja baimė suklysti, pripažinti savo ribas. Labai dažnai ir mokykloje vertinama tik „sėkmė“. Deja, tai melo virusas, kuris vis plinta. Gerai pamenu, kai turėjau pamoką dvyliktokams ir pasiprašė trumpam užeiti direktoriaus pavaduotoja, kuri pradėjo nuo žodžių, kad „netrukus jums teks išbandymas, nuo kurio priklausys visas tolesnis gyvenimas.“ Visi moksleiviai buvo įsitempę. Jie nuolat girdėjo ne apie tai, kad šaunu kasdien kažką sužinoti, nejautė malonumo diskutuoti, bet ruošėsi „dvikovai su egzaminais“, kurioje svarbiausia „žinoti reikiamus atsakymus.“
Trečia, „kliento mąstymas“. Sutikau daug žmonių, kurie švietimo procesą įsivaizduoja labai primityviai – tai tam tikro skaičiaus teisingų atsakymų, kurie leidžia vėliau pradėti sėkmingą profesinę veiklą instaliavimas. Beje, taip mano ir nemažai aktyvių tėvelių, kurie jaučia pareigą kontroliuoti mokytojus ir santykį su jais suvokia, kaip „kliento-paslaugos teikėjo“. Toks požiūris sukelia daug problemų. Viena iš jų – menkina mokytojo autoritetą ir iškreipia supratimą, kas yra mokymasis. Tai kelionė, iš kurios grįžtame pasikeitę. Pokyčiai priklauso nuo daugelio veiksnių, bet labiausiai nuo santykio, kurį pavyksta užmegzti ir puoselėti.
MIUNCHAUZENO ŽYGDARBIS
Be abejo, kad spąstų galima išvardinti kur kas daugiau. Tačiau man svarbiau pabrėžti tai, nuo ko pradėjau šį ciklą – vaikas yra asmuo, kuris nepriklauso nei tėvams, nei valstybei. Jis ar ji yra trapus žmogus, kuriam reikia pagalbos, kad galėtų atliepti savo poreikius, išskleisti talentus. Itin svarbu, kad vaikas pasaulį suprastų ne kaip informacijos chaosą, bet kaip pasakojimą, kuriame ir jam pačiam tenka esminis vaidmuo.
Deja, bet labai dažnai šiandien mokinys jaučiasi suirzęs, sutrikęs, nesuprantantis, ko iš jo nori kiti, ir dar labiau, ko pats nori. Emigracija į virtualią realybę ar įvairių cheminių medžiagų sukeltus potyrius, be kita ko, yra ženklas, kad „normalioje tikrovėje“ nėra jauku, o kompiuterinio žaidimo taisyklės aiškesnės, nei realūs santykiai su aplinkiniais.
Suprantu, kad mums, politikams, mokytojams, švietimo ekspertams, moksleivių tėvams, kelia nerimą prastėjantys vaikų matematiniai įgūdžiai, sunykęs malonumas skaityti, per mažas fizinis aktyvumas etc., tačiau, bijau, kad problema yra kur kas gilesnė ir sudėtingesnė. Tačiau mes atpratome nuo sudėtingų ir esminių klausimų, pavyzdžiui, ką reiškia būti žmogumi ir kaip išlikti originalu egzistencinių „kopijuoklių“ pasaulyje?
Tai, kad Lietuvos mokyklose pagaliau atsiras Gyvenimo įgūdžių ugdymo pamoka yra nepaprastai svarbus pokytis. Taip tęsiamos pastangas – sugražinti švietimo piramidę į deramą padėtį. Tačiau puikiai suprantame, kad tai tik sudėtingo kelio pradžia. Kantrybės turime nedaug. Deja, išlieka pagunda atrasti „teisingą gyvenimo modelį“ ir jį paprasčiausiai, pasitelkus pedagogines gudrybes, instaliuoti mokiniams. Pagaliau, kaip parengti mokytojus, kurie patys norėtų „plaukti prieš srovę“? Kaip išlaisvinti švietimo funkcionierius nuo noro viską kontroliuoti?
Užduotis primena Miunchauzeno žygdarbį, kai jis esą ištraukė save už pakarpos iš pelkės. Paklaustas, kaip tai įmanoma, jis atsakė, kad kiekvienas mąstantis žmogus privalo bent retsykiais tokį veiksmą atlikti. Puikiai suprantu, kad sugebėjau pateikti tik eskizą, kur daug kas pažymėta punktyrine linija. Kiekvieną tezę derėtų plėsti. Taip pat tikrai nesakau, kad galiu pasiūlyti aiškius atsakymus. Tai veikiau pastanga diagnozuoti. Klausimo iškėlimas. Jei norime keliauti atsakymų link, pirmiausia turime sutarti dėl klausimo ir jį priimti rimtai.
