TS-LKD: nuo Landsbergio „pavogto“ šiferio iki vertybių „išsižadėjimo“

Andrius Navickas, Seimo TS-LKD frakcijos narys, TS-LKD pirmininko pavaduotojas

   Šiuo tekstu pirmiausia kreipiuosi į tuos žmones, kurie priklauso TS-LKD bendruomenei ar yra šios partijos rėmėjai. Noriu pasidalinti tuo, kas man labai rūpi. Šiuolaikinė politika turi vis svaresnį informacinio karo dėmenį. Tai gerokai apsunkina prasmingų politinių diskusijų galimybę, nes tenka ne tiek ginčytis dėl kurios nors problemos alternatyvių sprendimo būdų, kiek demaskuoti melagienas.

   Politika yra bendruomeninė veikla, primenanti sudėtingą maratoną.  Kiekvieno bendruomenės nario pasiekimai, kaip ir klaidos, skaudžiai paliečia visus. Svarbu, kad netaptume abejingi, drungni ir nenumarintume sąžinės balso bei niekada nepamestume iš akių svarbiausio tikslo, kuris visus mus sutelkė.

Apie politines „oro duobes“

  Jau pripratau, kad politiniame gyvenime daugiausia dėmesio sulaukia ne drąsūs, kūrybiški sudėtingų problemų sprendimai, o tikros ar menamos klaidos, ginčytinos situacijos. Gaila, kad ir Seimo pavasario sesija daugumai įsimins ne dėl Valstybės tarnybos reformos, svarbių teisės aktų socialinės politikos srityje, intensyvaus diplomatinio darbo, ruošiantis NATO viršūnių susirinkimui, bet dėl „čekiukų skandalo“.

  Tikrai nenoriu sumenkinti pilietinės iniciatyvos „Skaidrinam“ svarbos, tačiau nebūtų gerai, jei selektyviai svaidytumėmės atskiromis detalėmis ir visus atvejus suplaktume į klampią pasmerkimo pelkę.

  Pasitikiu TS-LKD Priežiūros komitetu, kuris analizuoja kiekvieną individualų atvejį. Tikiu, kad Prokuratūra atliks savo darbą. Kita vertus,  mums, atskiriems politikams, taip pat ir politinėms bendruomenėms, išlieka klausimas – ką privalome padaryti, kad tai būtų svarbi pamoka? Ir ką iš tiesų turime išmokti?

  Ar Seimo sprendimas nerengti priešlaikinių rinkimų (kaip jį bevertintume) bei sutarta tvarka dėl Tarybos narių atlyginimo leis brėžti  politinį brūkšnį ir ištrūkti iš „pilkosios zonos“, kuri tapo savotiškais politiniais pelėkautais? Nesu tikras, bet nežinau, ką dar įmanoma šioje situacijoje padaryti Seimo turimos kompetencijos ribose.

  Nuoširdžiai sakau, nežinau, ar patvirtinta tvarka optimali – tačiau buvo rastas plačiausiais įmanomas sutarimas ir nebeliko „pilkosios zonos“.  Tarėsi visos parlamentinės partijos, merai, tarybų nariai.

   Tikiu, kad žengsime ir kitą žingsnį bei sutarsime dėl gerokai adekvatesnės Seimo nario atlyginimo ir parlamentinėms išlaidoms skirtų lėšų proporcijos. Dabartinė tvarka, nors ir egzistuoja gana aiškios taisyklės, kas „teisėta“, bet palieka klausimų – ar tikrai „teisėta“ ir „teisinga“ sutampa?

  Itin svarbu, kad, nepaisant labai komplikuoto konteksto, Ingrida Šimonytė sutinka tęsti savo darbą. Vyriausybei nebus paprasta dirbti ir spaudimas tik didės. Tačiau tikiu, kad net ir tokioje situacijoje galima žengti svarbius žingsnius. Štai čia ir prieiname svarbiausią mano samprotavimų temą – kaip atsakyti tiems, kurie, vienas kitą perrėkdami, kartoja, kad Lietuva ne stiprėja, bet žengia žlugdymo keliu?

Partijos tapatybė informacinio karo sąlygomis

   Mes, TS-LKD nariai, jau turėjome priprasti prie kritikos, net jei dažnai kritikai prieštarauja vienas kitam. Dalyvaudamas rinkimų kampanijoje nuoširdžiai nustebau, kai teko bendrauti su žmonėmis, kurie iki šiol niršta ant Vytauto Landsbergio už sprendimą panaikinti sovietmečio simbolį – kolūkius. Galvojau, kad žmonės, kurie tiki absurdiškomis melagienomis apie tai, kaip Landsbergis pasisavino kolūkių turtą ir pasistatė rūmus Šveicarijoje, egzistuoja tik interneto folklore. Klydau.  Paradoksalu, bet šios sąmokslo teorijos gerbėjų netrikdo klausimas – kodėl Profesorius, sulaukęs tokio garbaus amžiaus, vis neišvyksta mėgautis šveicariška prabanga?

   Per ilgą mūsų politinės bendruomenės egzistavimo istoriją buvome aršiai puolami dėl įvairių dalykų: dėl įsitikinimo, kad Rusija kelia grėsmę, kuris vedė prie Rusijos sulaikymo strategijos patvirtinimo. Oponentai ironizavo, tyčiojosi, dabar bando apsimesti, kad tokios jų reakcijos nebuvo. Dėl tvirto įsitikinimo, kad Europa yra tikrieji Lietuvos namai. Dėl pastangų suvaldyti itin sudėtingas ekonomines krizes. Na, o per pastaruosius trejus metus kilo tikras vajus, siekiant įrodyti, kad dabartinė Vyriausybė, esą, sąmoningai žlugdo Lietuvą.

   Tikrai nesakau, kad nebuvo kluptelėjimų ir klaidų, tačiau kiekvienas, kas priklausote TS-LKD politinei bendruomenei ar esate jos rėmėjas, tikrai pajutote, kad kritikos „akmenų“ svaidymas į mus yra tapęs nemažos dalies visuomenės mėgstamiausiu užsiėmimu.

   Esu vienas tų, kurie įdėmiai analizuoja visa tai, kas apie mūsų bendruomenę išsakoma. Kritika visada yra svarbi, nes verčia permąstyti, ieškoti kontrargumentų. Tačiau turiu pripažinti, kad itin dažnai tenka pastebėti, kad tas informacinis karas, su kuriuo susiduriame, dažniausiai yra pavojingas tuo, kad puolama ne tai, ką iš tiesų darome, kokie esame, bet tai, ką propagandą analizuojantys ekspertai vadina „šiaudinėmis kaliausėmis.“

   „Šiaudinė kaliausė“ – tai labai dažnas metodas informaciniame kare, kai oponentui priskiriama pozicija (sukuriama „kaliausė“), kuri paskui demonstratyviai sunaikinama. Šis metodas pavojingas tuo, kad kritikuojamam asmeniui ar bendruomenei labai sunku dalyvauti diskusijoje, nes visi kontrargumentai traktuojami, kaip „kaliausės“, o ne tikrosios pozicijos gynimas.

  Pereikime prie konkrečių pavyzdžių ir, noriu tikėti, viskas taps kur kas aiškiau.

   Atkreipsiu dėmesį bent į keturias „šiaudines“ kaliauses, kurios aktyviausiai naudojamos, puolant TS-LKD ir Vyriausybę pastaraisiais metais:

• Istorinės ir kultūrinės tapatybės išsižadėjimas;
• Šeimos išsižadėjimas;
• Regionų ir sunkiai gyvenančių žmonių išsižadėjimas;
• Siekis legalizuoti kvaišalus.

Kaip „nesupūti“ kartu su Europa?

   Dabartinė TS-LKD susiformavo sutelkus jėgas Tėvynės sąjungai – Lietuvos konservatoriams ir Lietuvos krikščionių demokratų partijai. Abi šios politinės partijos per visą gyvavimą labai tvirtai teigė nepriklausomos demokratinės valstybės, sugrįžusios į tikruosius namus – Europą – sampratą.

   Gal jau kažkiek pasimiršo, tačiau reikėjo stipriai padirbėti, kad Lietuva būtų priimta tiek į ES, tiek į NATO.  Reikėjo ne tik įtikinti vakariečius, įgyvendinti reformas, bet ir nugalėti pasipriešinimą pačioje Lietuvoje.

   Ramūnas Karbauskis savo laiku aktyviai agitavo, kad „neutralus“ statusas kur kas geriau tinka Lietuvai. Socialdemokratai tyčiojosi iš mūsų pozicijos, kad turime turėti stiprią kariuomenę, rūpintis nacionaliniu saugumu ir nepasitikėti Kremliumi.

   Apie  2015 m., kai R. Karbauskis pradėjo burti savo margaspalvę politinę kariauną, prasidėjo intensyvi informacinė ataka prieš TS-LKD, kad, esą, mums nerūpi istorinė atmintis, mes esame „globalistai“, kurie gavo „užsakymą“ sumenkinti lietuvių kalbą ir „paversti Lietuvą Vakarų kolonija.“

   „Kaliausė“ buvo kuriama pasitelkus sovietmečiu intensyviai kurtą „supuvusių Vakarų“ mitą, įvedant priešpriešą tarp Europos ir Lietuvos – esą buvimas ES „niekuo nesiskiria nuo buvimo Sovietų Sąjungoje“, kultūros desovietizacija pradėta pristatyti, kaip savosios tapatybės išsižadėjimas.

   Iš tiesų TS-LKD buvo ir išlieka tvirtai proeuropietiška  politinė bendruomenė.  Atkreipkite dėmesį, kokią kainą už siekiamą narystę ES ir NATO šiandien tenka mokėti Ukrainai. Tikrai niekas negali apkaltinti, kad ukrainiečiai „globalistai“, kuriems nerūpi valstybės savarankiškumas ir tapatybė.

   Europa yra Lietuvos namai, iš kurių įvairūs okupantai bandė mus ištremti. Mes turime tobulinti, stiprinti šiuos namus, tačiau labai aiškiai suvokime, kad „nacionalpopulistai“ (prisistatantys, kaip „tikrieji konservatoriai“) iš tiesų kartoja Kremliaus sukurtus pasakojimus.

   Tik kelios detalės – būtent mūsų Vyriausybė iš esmės sustiprino lituanistines mokyklas užsienyje, kurios yra nepaprastai svarbus diasporos tautinės tapatybės išlaikymo garantas. Per pastaruosius metus iš esmės pasikeitė ir labai sustiprėjo Šaulių sąjunga, kuri tampa veiksmingo pilietinio pasipriešinimo bet kokiam agresoriui platforma. Na, ir dar vienas dalykas: mūsų Vyriausybė sugebėjo padaryti tai, ko tikrai nebūtų padariusi jokia kita politinė bendruomenė: duoti atkirtį Lukašenkos hibridiniam karui ir kartu tai padaryti, užsitikrinus partnerių Europoje palaikymą. Suomija pripažįsta, kad būtent mūsų pavyzdys įkvėpė ir šiuo metu kaip itin svarbų nacionalinio saugumo projektą jie stato fizinį barjerą – spygliuotą sieną pasienyje su Rusija.

   Subjektyvi pastaba. Mano senelis žuvo Vorkutos lageryje, didelė dalis giminės buvo ištremti. Man Tėvynė yra Dievo dovana, kurią privalau vertinti ir jai tarnauti. Galiu drąsiai sakyti, kad TS-LKD ir Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė  tikrai yra Tėvynės sargyboje ir tai yra nuostata, kurią puikiai mato ir mūsų oponentai. Deja, jie renkasi ne konstruktyvios talkos, o „šiaudinių kaliausių“ kelią.

Mums nesvarbi šeima?

   Tikiu, kad ateis laikas ir bus paskelbti moksliniai darbai, analizuojantys, kaip Kremliaus propagandistams pavyko išpopuliarinti „kovos už tradicines vertybes ir šeimą“ judėjimą Vakaruose. Jau dabar žinoma, kad į tai buvo daug investuota, tačiau šiuo atveju pinigai yra tik vienas veiksnys, padedantis skleisti melagienas. Daug svarbiau yra tai, kad šeima iš tiesų yra pamatinė bendruomenė, nuo kurios darnos ir gyvybingumo labai daug kas priklauso. Todėl nieko keisto, kai daug žmonių sureaguoja, kai skelbiama: „šeima pavojuje“.

   Tuo labiau, kad šiuolaikinės šeimos susiduria su tikrai sudėtingais iššūkiais. Tačiau, kaip dar savo laiku perspėjo popiežius Leonas XIII, kartais siūlomas gydymas būna pavojingesnis už pačią ligą.

   Maskvos patriarchatas labai pasistengė, kad pokomunistiniuose kraštuose ekumeninėje veikloje nuolat skambėtų tezė, kad didžiausią pavojų šeimoms kelia „vakarietiškas palaidumas“.  Šeimai „palankia“ politika pradėtas vadinti priešinimasis Stambulo konvencijai, partnerystės įteisinimui, nepasitikėjimas smurto artimoje aplinkoje užkardymo iniciatyvomis.

   Netrukus išryškėjo aiški geopolitinė riba tarp vakarietiško rūpesčio kiekvieno šeimos nario gerove ir „tradicinių vertybių“ gynimo.  Kremlius net atvirai paskelbė, kad karas prieš vakarus Ukrainoje yra karas už „tradicines vertybes“.

   „Šiaudinė kaliausė“ šiuo atveju konstruojama ypatingai įžūliai: „TS-LKD atmeta šeimos vertę. Teigia, kad lyčių yra daug ir siekia homoseksualizuoti visuomenę.“

   Aš asmeniškai trisdešimt metų gyvenu bažnytinėje santuokoje, kurią labai vertinu. Kartu su žmona užauginome dukrą ir mums krikščioniškas santuokos supratimas bei šeima yra ypatingai svarbūs dalykai. Tai nereiškia, kad nepažįstu žmonių, kurie gyvena kitaip: laikosi celibato, yra patyrę skyrybas, gyvena kartu nesusituokę – tiek heteroseksualiose, tiek homoseksualiose sąjungose. Jų pasirinkimai tikrai nekelia grėsmės mano šeimai ir mano įsitikinimams.

   Ar pripažinti tokios įvairovės realumą ir sudaryti galimybę, kad kiekvienas žmogus santykiuose jaustųsi teisiškai saugus, yra šeimos išdavystė? Jei būtų taip, tai katalikiška Italija, Ispanija, Airija, Malta būtų „išdavikės“, o „tikrosios vertybės“ egzistuotų tik Baltarusijoje ir Rusijoje.

  Negirdėjau, kad nors vienas TS-LKD narys sakytų, kad yra dar kokios lytys be vyro ir moters. Tačiau labai svarbu suprasti ir tai, kad vyriškumo ir moteriškumo sampratos priklauso tiek nuo mūsų biologinės konstitucijos, tiek nuo socialinių įvaizdžių. Mums tikrai nepriimtini tokie santykiai, kurie aprašyti lietuviškoje klasikoje „Marti“ ir „Paskenduolė“. Mes privalome būti nepakantūs bet kokioms smurto apraiškoms santykiuose.

  Noriu atkreipti dėmesį, kad Civilinės sąjungos įteisinimas yra tiek savaime suprantamas visame Vakarų pasaulyje, kad į dirbtinai kuriamas baimes ir pasipriešinimą mūsų partneriai Vakaruose žvelgia su giliu susirūpinimu, kaip į Kremliaus kuriamų melagienų įtaką.

   TS-LKD gerbia ir gina Konstitucijos nuostatą, kad santuoką Lietuvoje gali sudaryti vyras ir moteris. Esame įsitikinę, kad šiai nuostatai jokio pavojaus nekelia pas notarą tvirtinamų civilinių sąjungų egzistavimas. Kur kas svarbiau ne deklaratyviai ginti abstrakčią šeimą, o konkrečiai padėti realioms šeimoms.

  Nuoširdžiai sakau – nežinau kito Socialinių reikalų ir darbo ministro, kuris šeimos stiprinimo politikoje Lietuvoje būtų padaręs daugiau nei Monika Navickienė: pradedant visa kompleksinės pagalbos sistema visiems šeimos nariams, išplėstomis galimybėmis derinti vaikų auginimą ir profesinę veiklą, didinant paramą vaikus auginančioms šeimos, gerinant vaiko auginimo atostogų sąlygas, visas pagalbos priemones tiems tėvams, kurie augina vaikus, turinčius negalią.

   Tikrai verta palyginti, kokią paramą šeima gauna Lietuvoje ir kokią – toje pačioje Rusijoje, kur visa politika pabaigiama „supuvusių“ Vakarų kritika ir „tradicinių vertybių“ išpažinimu.

  Man asmeniškai labai skaudu, kad į informacinį karą prieš mus buvo įtraukta ir nemaža dalis dvasininkijos. Taip pat ir dalis mūsų bendruomenės narių pasidavė propagandinėms kalboms, kad „mes išdavėme šeimą“. Šiuo atveju, gerbdamas jų susirūpinimą, negaliu pritarti pozicijai, kad rūpestis visais Lietuvos žmonėmis yra tikėjimo tiesų išdavystė.

   Neabejoju, kad melagienų rūkas ilgainiui išsisklaidys, svarbu, kad mes patys nepradėtume tapatinti mūsų pozicijos su mums primetama „šiaudine kaliause“.

Esame Vilniaus partija?

   Savivaldos rinkimai parodė, kad mūsų politinė bendruomenė tvirčiausias pozicijas turi būtent Vilniuje, kuris tiek išsiplėtė, kad šiuo metu čia gyvena ne mažiau ketvirtadalio visos Lietuvos žmonių.

   Vilnius sparčiai vystosi, diegia naujoves ir jo vardas vis garsiau skamba visame pasaulyje. Tuo galime tik pasidžiaugti, nors puikiai matome, kad Vilniuje netrūksta problemų, kurias būtina spręsti. Tikiu, kad mano gimtasis miestas taps vis jaukesnis gyventi.

   Tačiau ar galima sakyti, kad TS-LKD ir dabartinė Vyriausybė išsižadėjo regionų ir nesirūpina socialiai pažeidžiamais žmonėmis?

   Tai „šiaudinė kaliausė“, kuri neturi nieko bendro su faktais. Pavyzdžiui, su tuo, kad ši Vyriausybė jau padidino vidutinę pensiją daugiau nei trečdaliu ir tokio augimo niekada Lietuvoje nėra buvę. Taip pat dar niekada į regionus nebuvo nukreipta tiek investicijų, o savivaldybės neturėjo tokios finansinės veikimo laisvės.

   Oficiali statistika rodo, kad mums pavyko mažinti socialinę nelygybę Lietuvoje ir, jei tik pavyks įgyvendinti socialinį teisingumą didinančią mokesčių reformą, bus žengtas dar vienas svarbus žingsnis šia linkme. Jau nekalbu apie bankų solidarumo mokestį, kuris leis investuoti tiek į nacionalinį saugumą, tiek į kelių kokybės gerinimą.

   Tai nereiškia, kad regionai neturi rimtų problemų, kad nebūna atvejų, kai vietos ir nacionalinė valdžios dar nesugeba sklandžiai bendradarbiauti, tačiau labai svarbu suprasti, kad Tūkstantmečio mokyklų programa, sveikatos įstaigų tinklo pertvarka – tai pirmiausia dar nematyto dydžio investicijos į regionus, griaunant ilgalaikę praktiką, kai regionų gyventojai tenkindavosi prastesnėmis sveikatos apsaugos paslaugomis, o kaimo mokyklos negalėjo kokybe konkuruoti su tomis pačiomis didmiesčių ar net rajonų centrų gimnazijomis.

   Itin svarbu, kad žmonės visoje Lietuvoje suprastų kaip atsirado galimybė vykdyti svarbias reformas, kurios turėtų keisti regionų perspektyvas. ES vystymo fondas skyrė dideles lėšas su sąlyga, kad jos nebus paprasčiausiai „įsisavintos“, bet padės įgyvendinti ambicingus pokyčius, kurių tikslas, kad regionų mokyklos ir gydymo įstaigos teiktų aukščiausios kokybės paslaugas. Tai investicijos į reformas, kurių negalima panaudoti esamos padėties konservavimui.

   Visos reformos reikalauja keisti įpročius ir kelia nerimą, kad gali nelikti net to „trupučio“, kurį turime. Tačiau labai svarbu suprasti, kad tas „truputis“ kasmet vis nyks, o dabar turime šansą sukurti tvarią sistemą, kuri nepriklausys nuo kieno nors malonės ir, tikiu, ilgainiui taps itin svarbia paskata žmonėms (iš to paties Vilniaus) keltis į regionus.

   Problema ne ta, kad TS-LKD tariamai esame „Vilniaus partija“, o ta, kad daug kur vietos valdžia yra įpratusi, kad švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigų kontrolė yra galingas politinis įrankis, ieškant politinės paramos per rinkimus. Tačiau, jei mes norime savivaldos, o ne vietvaldos, turime laikytis nuostatos, kad visos Lietuvos žmonės turi teisę į tą pačią paslaugų kokybę. Būtent už tai kovoja ir dabartinė Vyriausybė.

Narkotikų legalizacija?

  Daugybę kartų man teko kantriai  neigti propagandinę klišę, kad dabartinė valdančioji dauguma nori legalizuoti narkotikus. Šią „šiaudinę kaliausę“ sukūrė būtent Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.  Ji, žinoma, neturi nieko bendro su tikrove.

  Galbūt kas nors iš mūsų koalicijos partnerių neprieštarautų dalies dabar draudžiamų narkotinių medžiagų įteisinimui, tačiau tokie pasiūlymai tikrai nesulauktų mūsų palaikymo.

  Jei pažvelgtume vien į faktus, pamatytume, kad būtent TS-LKD iniciatyva per šią kadenciją griežtai kovojama su elektroninių cigarečių keliamu pavojumi, taip pat su azartinių lošimų industrijos siekiu stiprinti savo įtaką.

  Dabartinė Vyriausybė ypatingą dėmesį skiria žmogaus psichinei sveikatai ir psichologinei gerovei. Gerokai išaugo dėmesys pagalbai priklausomiems nuo alkoholio, narkotikų, lošimų žmonėms ir jų reabilitacijai.

  Kaip atsirado gąsdinimai dėl „legalizacijos“? Pasinaudojant tuo, kad daug žmonių nelabai skiria „dekriminalizacijos“ ir „legalizacijos“ sąvokas.

  Kai valdžioje buvo LVŽS, jie nusprendė, kad narkotikų vartojimo ir jų net nedidelio kiekio disponavimo įtraukimas į Baudžiamąjį kodeksą gali būti svarbia atgrasymo priemone. Jei iki tol tai buvo baudžiama administracinėmis priemonėmis, tai dabar buvo kriminalizuota ir… pasirodė, kad tai nė kiek nesumažino problemos. Priešingai – ją dar padidino. Beje, tai patvirtina ir užsienio valstybių patirtis, kur labai aiškiai laikomasi nuostatos: narkotikų prekybininkus griežtai bausti, o į jų tinklą patekusius žmones – gydyti.

  Valdančioji dauguma pasiūlė dekriminalizuoti atvejus, kai, pavyzdžiui, jaunuolis pagaunamas su „suktine“ ir vietoj to taikyti administracinę atsakomybę bei suteikti galimybę jam ar jai gauti specialistų pagalbą. Labai svarbu, kad mūsų sprendimai remtųsi moksliniais tyrimais, o ne tikslingai kuriama „moraline panika“.

  Aš pats jau keliolika metų talkinu priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenei „AŠ esu“ ir tikrai mačiau daug žmonių, kurie serga priklausomybių ligomis. Puikiai žinau, koks prakeiksmas yra narkotikai. Tuo skaudesnis atrodo oponentų melas, kad mes esą siunčiame žinią, kad „narkotikai yra nieko blogo.“

  Mūsų tikroji žinia – priklausomybė yra sudėtinga lėtinė liga. Jos prevencijai nepakanka „drakoniškų įstatymų“, gąsdinimų. Labai svarbu rūpintis kiekvieno žmogaus emociniu raštingumu ir psichologine gerove.

  Nepaisant viso to, ką parašiau, neabejoju, kad ir jūs esate girdėję, kaip „maršistai“ ar kiti dorovės pseudosergėtojai viešai pasakoja, kaip „konservatoriai propaguoja narkotikus.“ Labai svarbu, kad aiškiai suvoktumėte, kad tai netiesa, o mūsų kritikai labai dažnai laikosi nacių propagandisto Gebelso taktikos: įžūliai meluoti ir nuolat kartoti tą melą tol, kol visi prie jo pripras. Vienintelis priešnuodis – patiems nepasiduoti melui ir drąsiai dėstyti savo poziciją visur, kur tik galime būti išgirsti.

Trumpas apibendrinimas

  Pateikiau keturių „šiaudinių kaliausių“ pavyzdžius. Jų yra, deja, kur kas daugiau. Pavojingiausia, kad net dalis mūsų bendruomenės narių kartais atrodo bepradedą tikėti oponentų propagandinėmis klišėmis.

  Suprantu, kad mano tekstas labai ilgas ir reikalauja pastangų. Tuo pat metu kiekviena jo dalis gerokai sutraukta ir galima būtų pateikti gerokai daugiau pavyzdžių bei argumentų.

  Tikrai normalu, kai dabartinė Vyriausybė ar politinė bendruomenė, kuriai priklausau, yra kritikuojama tų, kurie mano, kad Lietuvai geriau tinka socialdemokratiniai ar  radikaliai liberalūs politinių problemų sprendimai. Tai normali ir net sveikintina įvairovė. Tačiau šiandien, deja, dažniau tenka susidurti su „šiaudinių kaliausių“ kūrėjais ir jie sukuria dirbtines priešpriešas, o kartais, deja, net atlieka destruktyvų Penktosios kolonos vaidmenį.