IN MEMORIA ONA POLKIENĖ (1940-2024)

IN MEMORIA
ONA POLKIENĖ (1940-2024)

   Kai šeimose dar vilnijo Kalėdų džiaugsmas, Trys Karaliai lankė su dovanomis gimusį Jėzų ir pasaulį, o šviesa vis labiau skverbėsi ilgindama dieną, artimiesiems nesitikint, suklupusi prie savo šeimos židinio, į Amžinojo gyvenimo karalystę sausio 8 d. iškeliavo Ona Polkienė – Kiauklių parapijos šviesuolė.

  Ona Repečkaitė – Polkienė gimė Kiauklių parapijos Beivydžių kaime, Širvintų rajone. Nelengvas buvo gyvenimas, nes dar vaikystėje neteko Tėvo Petro, kurį stribai, žiauriai kankinę,  nužudė Šešuolių miške, ir tik  darbščios Onos Mamos Veronikos dėka šeima nepalūžo, tačiau Tėvo netektis visą gyvenimą kaip neužgyjantis skaudulys lydėjo Onutę.

  Mokėsi Kiauklių pradinėje mokykloje, išlikę dokumentai liudija, kad  buvo gabi, stropi ir pavyzdinga mokinė. Ne vieną Onutės bendraamžį teko girdėti kalbant, kad, jei ne sunkios šeimos aplinkybės, dėl kurių negalėjo mokytis toliau, pagal jos gabumus, turėtus kūrybinius ir organizacinius gebėjimus, galėjo būti rašytoja, mokslininkė ar gera vadovė. Liko Ona Kiauklių parapijos istorijos, tradicijų saugotoja, švenčių organizatorė.

  Onutės nepalaužė ir tarybinių metų represijos, nes daug kartų kartu su vyru, šviesios atminties Kazimieru (gražaus balso savininku, aktyviu Kiauklių bažnyčios choro ir laidotuvių giedotoju) teko aiškintis dėl prie namų pastatyto kryžiaus, dėl to, kodėl jos vaikai neryši pionieriškų kaklaraiščių ir  kodėl jų namuose dažnai lankosi kunigai, vienuolės.

  Onutė nekreipė dėmesio į persekiojimą, žeminimą, ji veikė: organizavo nugriautų  kryžių atstatymą ir kartu su šeima statė naujus kryžius, paminklus žuvusiųjų už Lietuvos laisvę  bei  kitose atmintinose vietose, minėjo Kiauklių parapijoje dirbusių kunigų sukaktis. Į kryžių šventinimo iškilmes visada sukviesdavo gimines, artimuosius ir visus tų apylinkių žmones. Ji norėjo ir konkrečiais darbais siekė, kad atkovota Lietuvos laisvė neužgestų parapijiečių širdyse. Šventes visada lydėdavo Onos pakviestų tremtinių ar kaimyninių parapijų chorų giesmės ir dainos, vaišės jos tėvų sodyboje.  Onutė mylėjo gėles, sodindavo jas prie  pastatytų kryžių, papuošdavo Kiauklių miestelį,  apleistus kapus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu su bendraminčių būreliu nupirko ir Kiauklių miestelyje pasodino ąžuoliukų ir liepaičių, kuriuos keli  „atėjūnai“ (taip Kiaukliuose vadinami gyventojai, kurie atvažiavo į buvusį kolūkį ir pasiliko gyventi) be jokio gailesčio  ir be jokios rimtos priežasties nupjovė vešliai žaliavusius medžius – Onutė verkė ir dėl medžių, ir dėl žmonių beširdiškumo.

  Onutė daug metų organizavo ir tvarkė Kiauklių bažnyčios procesiją, rūpinosi (pati audė, siuvo, skalbė), kad procesijos dalyvės turėtų tautinius drabužius, prikalbindavo nemažai vaikų barstyti per atlaidų, Velykų procesiją gėles, patarnauti šventoms Mišioms, finansuodavo apeiginių drabužių įsigijimą. Vadovavo Gyvojo rožinio maldos grupei, buvo aktyvi Palaimintojo Jurgio Matulaičio Kiauklių grupės narė. Su šeima ir Kiauklių parapijiečiais lankėsi ne vienuose atlaiduose, meldėsi Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje, Veprių Kalvarijose, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje – išvažinėta visa Lietuva.

    Ona gyveno kraudama ne materialinius, bet dvasinius turtus, stengėsi  savo kilniais darbais pildyti ir rašyti Kiauklių parapijos istoriją, išleido knygą „Negesk, tėvų sodybos žiburėli…“, turėjo  daug nuotraukų, įamžinusių Kiauklių parapijos žmones, įvykius. Ona ypač mėgo skaityti knygas, rašė įvairius atsiminimus, mylėjo poeziją, mokėjo atmintinai daug giesmių ir dainų.  Su vyru Kazimieru išaugino, į gyvenimą išleido  savo gausią šeimą – penkis sūnus ir dvi dukras bei jos šeimoje meilę ir rūpestį atradusį  našlaitį Arūną. Daug kas ją pažinojo ne tik Kiauklių parapijoje, bet ir Lietuvoje, daug kas ją lankė, klausė patarimų, patyrė jos gerą širdį, rūpestį kiekvienu, nes nė vieno aplankiusio neišleisdavo nepavaišinusi savo rankų darbo sūriais, burnoje tirpstančiais pyragais, sodo obuoliais ir kitomis gėrybėmis. Kai Onos paklausdavai, kas padėjo išgyventi sunkumus, nepalūžti, tiek rūpintis ne tik savo artimaisiais, bet ir Kiauklių  parapijos reikalais, nepamiršti tėvų įskiepytų tradicijų – tarsi tapti parapijos gerąja dvasia – ji nė nedvejodama atsakydavo – nuoširdus tikėjimas ir kasdieninė malda už savo šeimą, artimą ir  (ar) nepažįstamą.

  Amžinajam poilsiui Ona Polkienė atgulė Kiauklių parapijos kapinėse šalia savo brangių artimųjų, palydėta ne tik gausaus būrio ją mylėjusių ir pažinojusių, bet palydėta giesmėmis, maldomis, kurių galia taip tikėjo.  Tebūnie jai lengva žemelė, o vaikų, anūkų, kitų artimųjų ir ją pažinojusių širdyje ir atmintyje išliks savo gerais darbais, optimizmu ir  tautiniais drabužiais apsirengusios moters, išdidžiai  einančios per Kiauklių miestelį iš namų į bažnyčią vaizdu.