Algirdas Sysas. Nejautrumo tradicija

ALGIRDAS SYSAS, Seimo narys, socialdemokratas

   Dabartinė konservatorių vyriausybė, kaip ir ankstesnės, tęsia socialinio nejautrumo tradiciją.

   2008 – 20212 m. Andriaus Kubiliaus vadovaujamas ministrų kabinetas su ekonomine krize kovojo brangiai skolindamasi iš užsienio bankų ir taupydamas labiausiai pažeidžiamų Lietuvos gyventojų – vaikų, šeimų, auginančių vaikus, pensininkų, bedarbių, neįgaliųjų ir kitų – sąskaita.

  Per naktinę mokesčių reformą Kubiliaus komanda ne tik sumažino senatvės pensijas, bet ir socialines išmokas bei pašalpas, taip pat panaikino vaiko pinigus, sustabdė vaikų išlaikymo fondo, kuris moka pinigus vaikams, kurių tėvai nemoka alimentų, veiklą.

  Konstitucinis Teismas galiausiai daugelį šių sprendimų pripažino antikonstituciniais, bet žala pažeidžiamiausiems gyventojams jau buvo padaryta. Ją teko atitaisyti 2012 – 2016 m. vyriausybei.

  Per savo valdymo laikotarpį dabartinė vyriausybė nebuvo tokia žiauri kaip Kubiliaus, ji netgi parodė šiokį tokį socialinį jautrumą: vykdė pensijų indeksavimą, spaudžiama opozicijos ji  kasmet pamažu kėlė pensijas, socialines išmokas ir pašalpas.

  Vis dėlto šios vyriausybės pastangos buvo per menkos, nes socialinė nelygybė, kaip ir ankstesniu konservatorių valdymo laikotarpiu, Lietuvoje didėjo. Tada atotrūkis tarp 20% turtingiausių ir 20% skurdžiausiai gyvenančių Lietuvos gyventojų buvo padidėjęs net iki 7,4 karto; dabar jis siekia 6,4 karto ir yra vienas didžiausių Europos Sąjungos (ES) šalyse.

  Kaip ir anksčiau, socialinei apsaugai Lietuva iki šiol skiria nenormaliai mažai lėšų – vos apie du trečdalius Europos Sąjungos vidurkio. Pagal šį rodiklį Lietuva – vis dar ES uodegoje, nors nuolat viešoje erdvėje bandoma aiškinti, kad Lietuvoje gyvena pašalpas veltui gaunančiųjų armija.

  Nepaisant šių skurdo ir atskirties rodiklių, valdančiųjų dauguma pernai metų pabaigoje, priimant valstybės biudžetą, pagailėjo pinigų didesniam pensijų indeksavimui, nors finansinė situacija tam buvo tikrai palanki. „Sodros“ biudžeto perteklius pasiekė apie 700 mln. eurų (priminsiu, kad Kubiliaus laikais, 2009 metais, „Sodros“ deficitas buvo pasiekęs net 834 mln. eurų, o „Sodros“ biudžetas pirmąkart nuo 2007 metų viršijo išlaidas 2016 metais, valdant socialdemokratams).

   Iš šio riebaus pertekliaus pensijų indeksavimui dabartinė vyriausybė galėjo paskirti bent keturis procentus, t. y. 93 mln. eurų, nes pagal įstatymą iš perviršio galima skirti iki trijų ketvirtadalių, t. y. 75 proc. lėšų, individualios pensijų dalies didinimui.

  Tačiau konservatoriai su laisviečiais ir liberalais papildomam pensijų individualios dalies indeksavimui nusprendė skirti dvigubai mažiau – tik 46,9 mln. eurų, nuosekliai nepaaiškindami savo sprendimo.

  Jų argumentas, esą reikia prikaupti kuo daugiau pinigų „visokiems nenumatytiems atvejams“ yra miglotas – konservatoriai ir vėl nori pensininkų sąskaita spręsti savo valdžios deficito ir fiskalinės drausmės problemas.

  Lietuvoje yra apie 616 tūkst. senatvės pensijos gavėjų ir apie 7,5 tūkst. išankstinės senatvės pensijos gavėjų. Pernai ir užpernai didėjo senatvės pensininkų skurdas. 586 tūkst. Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos, o 106 tūkst. – žemiau absoliutaus skurdo ribos.

  Taigi  senjorai nuo 65 metų – pažeidžiamiausia grupė. Mūsų visuomenė sensta ne dienomis, o valandomis, taigi senatvės pensininkų gretos gausėja. Žmonių pajamas ir santaupas naikina infliacija – kainų augimas ir pinigų nuvertėjimas. Dėl to realios žmonių pajamos ir perkamoji galia menksta. Skurdo rizikos lygis auga. Todėl būtina rasti geresnį balansą tarp kaupimo rezervui ir lėšų pensijų didinimui. Kitaip suveikia uždaras ratas –  dėl senjorų skurdo dramatiškai didėja valstybės išlaidos išmokoms ir kompensacijoms.

  „Sodros“ biudžeto  perteklius yra ne vienintelis pensijų didinimo šaltinis. Dabar pats geriausias laikas nebešvaistyti lėšų antrosios pensijų pakopos lošimui. Šiais metais tam skirtus 275 mln. eurų buvo galima nukreipti bazinės pensijos dalies didinimui, o ne pensijų fondų valdytojų pajamų auginimui.

  Grįžtu prie konservatorių socialinės klausos ir klausiu: kodėl taip gerai girdite vienų, o negirdite kitų piliečių balso? Ar būsite jautresni prieš rinkimus ir pagaliau išgirsite tuos, kurie nebenori savo pensijos patikėti pensijų fondams?