“Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti” (J. Jablonskis)

/ ALYTĖ SKEBERIENĖ, Širvintų rajono savivaldybės tarybos narė nuo Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos” /

   Kasmet vasario 21 d. minima Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Ja siekiama atkreipti dėmesį į kalbų ir kultūrų įvairovę. Internetas skelbia, kad kalbų šeima (daugiau nei 400 kalbų), kuriai priklauso dauguma europietiškų kalbų, vadinama indoeuropiečių. Ir lietuvių kalba drauge su latvių, mirusiomis prūsų, jotvingių ir kitomis baltų kalbomis priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbų grupei. Ir tik viena iš indoeuropiečių šeimos narių išlaikė daugiausiai senųjų ypatybių, kaip manoma, siekiančių 3500 m. pr. Kr.: tai lietuvių kalba. Lietuvių kalba išlaikė daugiau archajiškų garsų ir gramatinių formų nei visos kitos jos lingvistinės seserys, todėl ji laikoma seniausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų.

   Sutapimas ar ne, bet prieš keletą dienų į savo, kaip rajono tarybos narės elektroninio pašto dėžutę gavau laišką, kurio turinys susijęs su lietuvių kalbos populiarinimu. Pasidalinsiu keliomis laiško autoriaus mintimis. Viena iš jų ta, kad Lietuvos politikai kalba, jog reikia ugdyti lietuvių patriotiškumą , meilę Lietuvai. Bet tai tik kalbos, nes neįvardijamas atspirties taškas, nėra jokios idėjos nuo ko pradėti. Ir kaip atspirties tašką autorius siūlo kaip galima plačiau populiarinti lietuvių kalbą, pristatant ją, kaip vieną seniausių pasaulio kalbų. Kaip Lietuva yra pristatoma pasauliui dabar? Kunigaikščiai, krepšinis, cepelinai. O pačio svarbiausio dalyko, kas padarytų didžiausią įspūdį, niekas neįvardija. Laiško autorius siūlo pristatyti Lietuvą pasauliui kaip šalį, kalbančią viena seniausių kalbų pasaulyje. Ir tai daryti visur, kur tik galima: turistams, sporto sirgaliams, interneto platybėse klaidžiojantiems smalsuoliams.

   Neseniai lankiausi „Adventur“ parodoje, kur VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ dalinosi atnaujintu šalies turizmo pozicionavimu,  nauja šalį pristatančia koncepcija. Čia buvo išskirti 4 segmentai: pažintinis turizmas, gamtos ir aktyvus turizmas, sveikatinimo turizmas ir verslo turizmas. Tai taip pasaulis turėtų patirti Lietuvą. Bet Lietuva nėra tik vieta, jos vertybės yra giliau įsišaknijusios. Gal ne tik turtingi Lietuvos paveldo klodai, kultūrų tradicijos, didingos istorijos, bet ir vienos iš seniausių kalbų pasaulyje išsaugojimas galėtų tapti ta Lietuvos vizitine kortele.

   Vėl grįžtu prie mane pasiekusio laiško. Autorius yra įsitikinęs, kad pasakydami, kad Lietuva kalba viena seniausių kalbų pasaulyje, mes būtinai atkreipsime dėmesį, nes žmonės nepraleidžia pro ausis žodžių „ilgiausias“, „seniausias“, „didžiausias“. Tai išgirdęs, neva, kiekvienas automatiškai įsijungs internetą ir pasitikrins, ar tai tiesa. Ir gal taip iš naujo atras Lietuvą?

   Taigi, Lietuva siūlo daugybę istorijos, kultūros ir patirties sluoksnių. Ar negali vienu iš jų būti mūsų kalba? Juk net prancūzų kalbininkas Antuanas Mejė (Antoine Meillet) sakė, kad norintis išgirsti, kaip skambėjo indoeuropiečių prokalbė, turįs pasiklausyti, kaip kalba lietuvių valstietis.