Kovo 1-oji Tarptautinė žmonių su negalia vežimėlio diena – puiki proga sustoti ir įvertinti, kiek dar turime nuveikti, kad mūsų miestai, infrastruktūra ir kasdienybė būtų pritaikyta visiems. Seimo neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Indrė Kižienė kiekvieną dieną ieško būdų, kaip galėtų prisidėti prie geresnio žmonių su negalia gyvenimo Lietuvoje. Atnaujinusi Komisijos posėdžius, diskusijas ir aktyviai ieškodama kontaktų bei dialogo su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios savo veiklą vykdo prisidedant prie asmenų su negalia gerovės, siekia ne tik įvardinti problemas, bet ir inicijuoti realius pokyčius, kuriuos būtų galima įgyvendinti. Lietuvoje gyvena daugiau kaip 220 tūkst. asmenų su negalia. „Galbūt retai matote žmones su negalia savarankiškai judančius mūsų miestuose, laukiančius autobuso ar einančius per perėją. Kodėl? Dažniausiai tai nėra jų pasirinkimas – tai mūsų visuomenės ir infrastruktūros nepakankamas pritaikymas, kuris apriboja jų galimybes būti savarankiškais. Vis dar dažnai tenka girdėti istorijas, kaip vienas laiptelis tampa neįveikiama kliūtimi, kaip šaligatvio bortas paverčia kelionę iš namų į parduotuvę iššūkiu, o viešasis transportas ne visada pritaikytas visiems keleiviams“ atsižvelgus į asmenų su negalia skaičių šalyje savo pastebėjimais dalinasi I. Kižienė. Birželį įsigalės Gaminių ir paslaugų prieinamumo reikalavimų įstatymas, kuriuo į Lietuvos teisės sistemą perkeliama ES „Prieinamumo“ direktyva. Šiuo įstatymu siekiama, kad asmenys su negalia savarankiškai galėtų naudotis gaminiais, banko paslaugomis, elektronine prekyba, jiems būtų labiau prieinamos įgarsintos knygos ir kitos paslaugos. Komisijos pirmininkė pažymi, kad „Prieinamumo“ direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę prisidės prie asmenų su negalia didesnės įtraukties į visuomeninį gyvenimą, leis savarankiškai naudotis gaminiais ir paslaugomis. Šios priemonės padės ne tik asmenims su negalia, bet bus naudingos visiems gyventojams. Tačiau nerimą kelia, ar tikrai bus užtikrintas sklandus šio įstatymo įgyvendinimas, nes jame yra išlyga, kuria galima atidėti paslaugos prieinamumą, jei siekis pritaikyti paslaugas ar gaminius būtų ekonomiškai nenaudingas. Vis dažniau kyla mintys apie universalaus dizaino koncepciją. Ši koncepcija buvo sukurta XX a. pabaigoje, siekiant sukurti aplinką, produktus ir paslaugas, prieinamas kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jų amžiaus, dydžio, gebėjimų ar sveikatos būklės. Šis dizaino metodas ne tik skatina įtraukią aplinką, bet ir siekia išvengti diskriminacijos, kuri gali atsirasti dėl nesugebėjimo pasinaudoti aplinka dėl fizinių ar kitų apribojimų. Tai nėra papildomos išlaidos ar sudėtingi projektai – tai sąmoningas požiūris į aplinką, kurio trūkumas Lietuvoje vis dar akivaizdus. Šaligatviai su per aukštais borteliais, laiptai be pandusų, per siauros durys vežimėliams – visa tai gali būti kitaip, jei iš anksto numatytume visų poreikius. Džiugu matyti ir teigiamus pokyčius. Vienas iš jų – Ukmergės piliakalnis. Tai vienas iš nedaugelio objektų Lietuvoje, kuris buvo tvarkomas galvojant apie visus žmones. Serpantininis takas leidžia piliakalnio viršūnę pasiekti ne tik vežimėliu judantiems asmenims, bet ir senjorams, tėvams su mažais vaikais, net tiems, kurie dėl sveikatos problemų negali lipti laiptais. Vietos valdžios, piliečių iniciatyvos gali nuveikti daug daugiau nei griežti įstatymai. Tai nėra išimtis – tai turėtų tapti norma. Šie pamąstymai nėra tik apie politiką. Jie apie mūsų visų kasdienybę ir tai, kaip kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie pokyčių. „Šiandien kviečiu ne tik paminėti Tarptautinę žmonių su negalia vežimėlio dieną, bet ir pradėti diskusijas, kurios galėtų tapti pirmuoju žingsniu į realius pokyčius“ sako Indrė Kižienė.
LŠ25-16
Ukmergės piliakalnis, tai gyventojams su vežimėliais būtiniausias objektas? Nemanau.
Pagrindiniai objektai: gatvės, laiptai, prekybinės vietos, maitinimo įstaigos, vaistinės ir daug tų kasdieninių rūpesčių.
Aš, tai labai norėčiau užbėgti ligoms už akių ir tikrai nereikėtų tiek vežimėlių.
Pradedame gydyti ligonius laiku, profesonaliai, su atsakomybe ir pan.