Šįsyk mūsų kelionės tikslas – Gruzija (dabar Sakartvelas), kurioje paskutinį kartą lankėmės dar sovietmety. Seniai išmokome savo keliones planuoti iš anksto: iki smulkmenų viską apgalvodami. Numatyta 6 dienas skirti Batumiui, 8 – Kutaisiui. Bilietai nupirkti ir vietos viešbučiuose rezervuotos dar prieš pusmetį. Visa informacija apie pokyčius šioje šalyje surinkta. Beliko tik su nekantrumu laukti pačios kelionės.
Na štai, mūsų dviejų savaičių atostogos prasideda! Atskridome iš Vilniaus į Kutaisi su Wizzair. Bilietai pirmyn ir atgal dviems asmenims mums kainavo nepilnai 200 eurų. Praėjus patikros postus prie laukimo vartų, kaip ir kiekviename aerouoste, mus pasitiko daugybė taksistų, siūlančių savo transporto paslaugas. Tačiau mūsų planas kitas – išsikeisti šiek tiek eurų į larius ir persėsti į autobusą, kurių visa virtinė laukė šalia aerouosto. Taigi, už 10 minučių išvykome į Batumį, esantį už 148 km nuo Kutaisio. Kelionė truko 2.5 val ir kainavo dviem asmenims 30 larių, t.y. 9 eurus. Nuobodu nebuvo: grožėjomės nuostabiu kraštovaizdžiu, bet labiausiai nustebino, kai vairuotojas vidury kelionės sustojo nedideliame miestelyje prie kavinukės ir kartu su visais autobuso keleiviais draugiškai išlipo papietauti.
Batumyje susitarėme su tuo pačiu autobuso vairuotoju, kad jis už simbolinę 6 eurų sumą (vietiniams tai pakankamai apvali sumelė) nuveš mus į viešbutį, esantį už 12 km nuo autobusų stoties. Taigi, 6 paroms apsigyvenome moderniame 24 aukštų ORBI viešbutyje ir tik už 67 eurus.
Batumis – didžiausias Gruzijos uostas ir trečiasis pagal dydį šalies miestas. Po 2004 metų Rožių revoliucijos Batumį nuspręsta paversti pagrindiniu Gruzijos kurortu. Miestas buvo visiškai perstatytas, jame pristatyta daug modernios architektūros pastatų, skulptūrų, fontanų. Vis tik toliau nuo miesto centro nutolusiuose gyvenamuosiuose rajonuose dar galima rasti gruziniškos autentikos. Tačiau labai senų pastatų mieste nėra, seniausias – 1866 metais pastatyta mečetė. O Kutaisi gatvė yra viena seniausių Batumyje, apie 500 m ilgio. Čavčavadze gatvė – viena iš pagrindinių miesto gatvių, dalijanti miestą į dvi dalis – į šiaurę nuo jos senasis miestas, į pietus – naujasis.
Vieną didžiausių įspūdžių paliko Batumio botanikos sodas, įkurtas 1912 metais, neturintis analogų visame pasaulyje. Čia auga skirtingų klimatinių zonų augalai – japonų sakuros ir Kanarų salų palmės ir dar nesuskaičiuojama galybė įvairių žydinčių augalų. Jame galima klaidžioti visą dieną, vis surandant visiškai kitokią augmeniją. Net sunku įsivaizduoti kokia palaima turėtų apimti čia apsilankius pavasarį, kai viskas aplinkui žydi ir svaigina nuostabiausiais kvapų aromatais. Mes lankėmės rudens pabaigoje, tačiau visą kelią aikčiojome nuo augmenijos įvairumo ir grožio bei žiedų skleidžiamų kvapų aromato.
Batumio promenada, 7.5 km besitęsianti visa Juodosios jūros pakrante, laikoma viena ilgiausiu pasaulyje bulvaru. Jo pradžioje pastatytas kinetinio meno kūrinys – metalinė gruzinų menininkės Tamaros Kvesitadzės skulptūra „Meilė“, sudaryta iš moters Nino ir vyro Ali metalinių siluetų, kurie kas 10 minučių keičia savo poziciją, kol galų gale susilieja į vieną. Netoliese Abėcėlės bokštas – gruzinų kalbos simbolis, dekoratyvinis švyturys ir apžvalgos ratas. Aktyvaus poilsio mėgėjams čia tikras pasirinkimas: ilgu dviračių taku be perstojo rieda dviratės, triratės transporto priemonės, paspirtukai, riedlentės. Palmėmis išpuoštame bulvare daugybė skulptūrų, vaikų žaidimų aikštelių, kavinių ir lauko kioskelių ir, žinoma, širdžiai mieli jūros toliai. O šiltais vakarais visi romantikai mielai įsitaiso žibintais apšviestame bulvare prie Šokančių fontanų.
Batumio Gegužės 6-osios parkas yra miesto centre. Jo teritorija užima 16 ha. Parke auga nemažai retų medžių, yra įdomių skulptūrų, fontanų, atrakcionai vaikams, nedidelis zooparkas, akvariumas. Didžiausia parko įžymybė – Batumio delfinariumas. Delfinariumas įkurtas 1975 metais, buvo pirmasis delfinariumas Sovietų Sąjungoje ir vienas iš didesnių delfinariumų pasaulyje. Be delfinų delfinariume gyvena Kalifornijos jūrų liūtai. Čia yra Akvariumas su daugybe gėlavandenių Gruzijos, Juodosios jūros, dekoratyvinių ir egzotinių Amazonės baseino ir Pietryčių Azijos žuvų. Taip pat Zoosodas, kuriame gyvena įvairių rūšių beždžionės, lemūrai, papūgos, kengūros, gazelės, stirnos, zebrai ir elniai.
Aštrių pojūčių mėgėjus, manau, sužavėtų be galo populiarus Batumio lyninis keltuvas „Argo”. Apatinė keltuvo stotis yra jūros pakrantėje, netoli uosto, viršutinė stotis – ant Ananuri kalno 262 m aukštyje. Atstumas nuo apatinės iki viršutinės stoties 2586 m, kabinos juda 5m/s greičiu ir į kalną pakyla per 10 minučių.
Netoli Batumio – keletas tvirtovių – Gonio ir Petro. Teko lankytis Gonio tvirtovėje. Archeologai nustatė, kad gyvenvietė čia jau egzistavo VIII-VII amžiuje p.m.e. O pati Gonio tvirtovė pastatyta romėnų I amžiaus 70-aisiais metais ir garsėjo savo hipodromu ir teatru. Tikima, kad tvirtovėje palaidotas Šv.Matas, vienas iš dvylikos apaštalų. Atlikdami kasinėjimo darbus archeologai tvirtovės teritorijoje rado romėnų laikų kareivinių, termų, baseinų, vandentiekio, kanalizacijos ir šulinių liekanas, taip pat monetas, stiklo nuolaužas, mozaikų liekanas. Muziejaus salėje – archeologų radiniai nuo VIII-VII amžiaus p.m.e. iki XIX amžiaus.
O nutarusiems aplankyti ant kalno beveik 300m aukštyje stovintį Samebos (Šv.Trejybės) vienuolyną, iškils dilema – kaip jį pasiekti. Pasirinkome paprasčiausią būdą – pasišnekinti vietinį taksistą, kuris kalnų serpantinais mus pavežėtų iki vienuolyno. Tai veikiantis vienuolynas, kuriame gyvena tik keturios vienuolės, ypatingai kruopščiai tvarkančios visą šios šventovės išpuoselėtą aplinką. Čia galioja griežtos aprangos taisyklės – su šaliu rankinėje nesiskyriau. Papildomai dar buvau priversta džinsus apsijuosti sijonu, siekiančiu vos ne žemę. Tačiau visus nepatogumus kompensavo šventovėje tvyranti ramybė ir Batumio panoramos didybė.
Kalnų Adžarija laikoma viena gražiausių vietų pasaulyje. Gamta čia sukūrė įspūdingus reljefus, vešlią augmeniją, nuostabius krioklius, šniokščiančias kalnų upes, kurie taip užliūliuoja, kad nesinori net grįžti į miestą.
Turiu silpnybę būdama svečioje šalyje, aplankyti vietinį turgų bei paragauti nacionalinių valgių. Gruzija ne išimtis: galybė kvapų, vietinės rinkos prekių gausumas, rytietiškos derybos, nuolatinis šurmulys, sukuria nepakartojamą atmosferą. O prisiminus gruziniškos virtuvės šedevrus: puikiuosius khinkalius su smulkiai kapotos įvairios mėsos , daug svogūnų ir šviežių kalendrų lapelių mišiniu, adžarišką chačapuri – šio regiono pažibą, badrijani – baklažanų suktinukus, patiekiamus su graikinių riešutų užtepėle ir puošiamus granatų sėklomis, chačapurį – paplotėlį su sūriu, riešutų ir vynuogių saldumyną – churchehkelą, vien pagalvojus kaupiasi burnoje seilės.
Įdomu būtų dar kartą apsilankyti Batumyje, sakysim po kokių 5 metų, kad pajusti gruziniško gyvenimo tempo pokyčius.
Violeta Varnienė
Tęsinys netrukus
