Fausta Palaimaitė (SF) ne tik Šventosios šeimos kongregracijos sesuo, tačiau ir Kauno apskrities policijos kapeliono asistentė, didelę savo pašaukimo dalį skirianti jaunimo teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevencijai, siekiant pažaboti šių dienų maru vadinamą prekybą žmonėmis. Sesuo vienuolė gelbsti ir teikia dvasinę pagalbą paaugliams atsidūrusiems Kauno tardymo izoliatoriuje.
Popiežius Pranciškus ne kartą Kunigus bei pašvęstuosius ragino pakilti nuo savo sofų ir zakrastiju, eiti į žmones pagal savo pašaukimą ir tapti žmonių žvejais. Šiame priešvelykiniame laike kviečiame pasidalinti mintimis su labai dvasinga, giliai suvokiančia pašaukimą, kukliai, santūriai nuolatos teikiančia pagalbą artimui vienuole – sese Fausta.
-Kaip jūs atradote vienuolystės pašaukimą?
-Negalėčiau pasakyti, kad atradau aš. Greičiau atvirkščiai, buvau surasta Dievo meilės. Per dienoraščio rašymą ir skaitymą pajutau, kad Dievas tikrai mane veda: jautriai, švelniai, nuolatos mane globoja. Pamenu labai svarbią dieną savo gyvenime: Apėmė didis -džiaugsmas ir meilė kiekvienam žmogui – ta diena buvo 1988 gegužės mėnesį. Žydėjo alyvos. Mažiausiai, ką galėjau pasakyti, šitaip stipriai patiriamos Dievo meilės patirties akivaizdoje, kad noriu visą gyvenimą atiduoti jam. Tada jau aiškiai suvokiau, kad Kristus už mane atidavė savo gyvybę, todėl visa kita, ką mes aukojame Dievui – man atrodo, kad būtų per mažai.
Tuomet neturėjau kitų minčių, kaip galima visiškai save dovanoti Dievui kitaip, nei tampant seserimi vienuole. Taip ir suvokiu savo pašaukimą, kad noriu kiekvieną dieną kažką nuveikti, kad Dievo aplinkui būtų daugiau, tais būdais, kuriuos jis pats man suteikia. Kas rytą Dievui sakyti: „Štai aš, siųsk mane“!
-Ar vienuolinis pašaukimas pateisino jūsų viltis?
-Nežinau, kitų nebandžiau. Nematau reikalo bandyti ar svarstyti apie tai, dar neištobulinau šito.
-Kaip jaunam žmogui nepaklysti šiuolaikiniame pasaulyje, atrasti pašaukimą ir nenusižengti jam?
-Sunku. Pirmiausiai, kad jam nuo mažumės meluojama. Jis prišertas melų mokykloje, namuose, visuomenėje. Jaunam žmogui meluoja, kad jis pats kone Dievas. Pats gali susikurti, ko nori. Meluojama, kad svarbiausia sėkmė, karjera, pinigai, mokykloje jį verčią varžytis, siekti pripažinimo, medalių, šimtukų per egzaminus. Jaunas žmogus neišmoksta esminių dalykų: tylos, įsiklausymo, empatijos, tarnavimo, maldos, bendravimo su kiekvienu žmogumi, rūpesčio mūsų Tėvyne, savo bendruomenėmis.
Manau, kad šiandienos jaunuolis būtinai pasiklys. Bet nieko tokio. Dievas visada ateina į pagalbą ir veda tiesiausiu keliu į gyvenimo pilnatvę, kai tik žmogus jo šaukiasi, pradeda klausyti savo sąžinės, išpažįsta savo nuodėmes, atsilygina už sukurtą blogį, visiems atleidžia.
Nuo jaunumės teisingo kelio laikymasis yra greičiau stebuklas, negu normalus elgesys. Jis neturi iš ko mokytis. Kiek čia tų „nepaklydusių“ žmonių vidutinio ar vyresnio amžiaus? Tačiau, jei kuris dar paaugliu būdamas nusprendžia laikytis Evangelijos mokymo, Dievas atsiųs jam visas priemones ir išbandymus, kad jis subręstų tame kelyje. Noriu tik vieną dalyką pasakyti, gyvenimas su Dievu yra svaigus, pilnas nuotykių, nenuspėjamas ir nesuplanuojamas, labai įdomus, nes visas pasaulis yra Dievo. Ir neverta klaidžioti šunkeliais, neprotinga, pavojinga.
-Jūs prisidedate prie iniciatyvų, siekiančių pažaboti prekybą žmonėmis, kodėl jums tai svarbu?
-Čia mano tiesioginio darbo viena iš sričių. 2015 m. birželio 26 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas ir Lietuvos Policijos generalinis komisaras pasirašė memorandumą „Santalka prieš prekybą žmonėmis ir šiuolaikinę vergovę“, kuriame numatoma sutelkti Bažnyčios ir policijos jėgas bendradarbiavimui, „užkertant kelią visų formų prekybai žmonėmis ir žmogaus kūno dalimis, nustatant prekybos žmonėmis aukas, pagal kompetenciją teikiant joms pagalbą ir užtikrinant jų asmeninį saugumą“.
Tai ir darome, vykdome prevenciją, primename žmonėms apie šią problemą ir jos mąstą, pvz., kad pagal Global Slavery Index lietuvių, šiuo metu pasaulyje pakliuvusių į modernios vergystės formas, yra apie 17 000. Kodėl man tai svarbu? Tiesiog esu Lietuvos valstybės pilietė ir atsakingai žiūriu į savo pareigą dalyvauti saugios visuomenės, valstybės kūrime. Nesu politikė, nei valdininkė, tačiau savo visuomenine veikla, tikrai manau, kad galiu prisidėti, motyvuodama ir kitus piliečius taip pat būti aktyviais Lietuvos kūrėjais.
Mėgstamiausia mano veikla yra lydėti žmones tikėjimo kelionėje. Tai yra pats nuostabiausias dalykas, nes aš nieko nežinau, kas bus, ką žmogus atras ir supras, tačiau gerai išmanau bendrus principus, palydžiu malda, pokalbiais, susikaupimo renginiais. Čia aš labiausiai matau Dievo veikimą, stebuklus. Kai per maldą, sąžiningą savo gyvenimo vertinimą, žmonės apsisprendžia keisti savo gyvenimus, kaip jiems grįžta, o gal pirmą kartą atrandama sielos ramybė, džiaugsmas. Ir šiaip man labai patinka kalbėti apie tuos dalykus, kurie man yra tikri: tobulėjimo kelią, tarnavimą, meilę, šeimą. Net ir vienas laimingas, sąžiningai, draugiškai gyvenantis žmogus savo aplinkoje skleidžia ramybę.
Dar labai nuostabu yra susitikti žmones, kurie nesimeldžia kasdien, gal net labai retai meldžiasi, tačiau jų visas gyvenimas orientuotas į tiesos paieškas ir sąžiningą profesinę veiklą, kurie puoselėja šeimos santykius ir tikrai yra mylintys žmonės. Su jais labai lengva bendradarbiauti.
-Su kokiomis problemomis ateina žmonės susitikti su jumis?
-Aš nesėdžiu problemų sprendimo punkte… bet tuos, kur sutinku… visokios problemos, kyla iš netvarkingo, nesąžiningo su savim ir kitu gyvenimo. Bet visi mes turim problemų, visi esame kažkiek nesąžiningi ir gyvenimai kažkiek netvarkingai. Ne tai esmė. Esmė, kad būtų gyvenimas, meilė, kad pabudus norėtųsi eiti į darbą, o po darbo grįžti į namus. Visada bus sunkumų, visiems, nėra tokio gyvenimo be problemų ir sunkumų.
Jie priverčia mus tobulėti, ieškoti naujo požiūrio, ką nors keisti. Kai trūksta bendrystės, tikrų santykių, dvasinio gyvenimo, žmonės palūžta, jaučiasi vieniši, nereikalingi, bejėgiai, vartoja ką nors, kad nuslopintų tą emocinį skausmą ir nerimą. Bet visada yra išeitis, yra priemonių, savitarpio pagalbos grupių, išmintingų patarėjų, viskas įmanoma, kol pats žmogus savęs nepasmerkia, nenurašo. Gera pradžia pasimelsti: Dieve, gelbėk mane, parodyk man kelią! Daug kartų ir su tikėjimu ir kelias atsiras.
-Kaip manote, kaip galima prikviesti jaunimą sekti Kristumi?
-Pačiam sekti Kristumi ir mylėti jaunimą.
-Kaip galima tapti šventu?
-Gal žmonėms suprantamiau būtų sakyti – kelias į gyvenimo pilnatvę. Jėzus sakė, „aš atėjau, kad žmogus turėtų gyvenimo, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Tai svarbiausia man eilutė Biblijoje. Kiekvieno kelias unikalus, bendrus principus popiežius Pranciškus ką tik išdėstė apaštališkame paraginime „Gaudete et exsultate”. Man yra žavu, kaip jis ten atskleidžia šventumą, rekomenduoju paskaityti.
Gyvenimo pilnatvė – tai radikalu, veiksmas vyksta kas dieną, tai labai gyva, tikra, užtenka visam gyvenimui, visada dalyvauja Dievas, aš ir mes. Įdomiausiai, kad šiandieniniam žmogui didžiausias ir neįveikiamas iššūkis tampa ne ką nors padaryti, o kažko nebedaryti: išjungti telefoną porą valandų prieš miegą, liautis kalbėjus vėjus su bendradarbiu, sustoti maldai, vietoj pramogų, bent kartą į mėnesį nuvažiuoti pasigrožėti gamta ar patylėti vienuolyne, nepaimti papildomo darbo, neužsimanyti per daug geresnių daiktų.
Panekovę kalbino Neringa Tuškevičienė
