/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ / Vistik turime pripažinti, kad informacinės technologijos vaidina svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Kartą socialiniame tinkle pamačiau be galų dailų margutį su dviem gandrais. Nuo tada seku to margučio autorę Eglę ir jos darbus. O ši pasirodo gyvenanti Širvintų rajone. Už Vileikiškių palei pat kelią pūpso nuoroda „Širvių slėnis”. Būtent čia, Sakalninkų kaime, ir gyvena auksarankė margučių meistrė Eglė Abariūnienė.
Eglė nei tautodailininkė, nei dailininkė. Kaip ji pati sako, „greičiau savamokslė dailininkė. Esu architektė, bet ne praktikė (nepamilau to darbo).” Tačiau matydamas jos margintus Velykų margučius net nesuabejoji, kai tai didžiulio talento vedamo žmogaus darbai.
Pasidomėjau ir apie Eglės kilmę. Ji net nesuabejojusi sako, kad kilusi iš Širvintų rajono. Tik tuomet susimąsto ir pasitaiso: „mano šaknys Švenčionyse, o gimiau Vilniuje. Labai pamilau šį kraštą – Širvintas.”
Velykų išvakarėse kalbamės apie vieną Eglės pomėgių – margučius.-Egle, ar seniai marginate kaiušinius?
-Nuo mažens mėgau marginti, ir vis kitaip, nei visi. Vašku dailint nepatiko, trūkdavo kantrybės. Drožinėt mėgau, ir primityviomis priemonėmis – aštresnėmis žirklutėmis, kitokių nebuvo. Motyvus dėliojau išskirtinius: drožinėdavau žmogelius, figūrėles, ornamentų norėjau vengti. Kodėl?Nežinau, gal buvo nuobodoka. Ir, kai prieš kokius ketverius metus į rankas įpuolė akrilas, tada jau pradėjau „taškytis”.
– Kiekviena naujovė kyla iš kažkokio įvykio. Kokia šių margučių pradžia?
-Įdomi istorija: vyras, dirbęs policijos komisariate vyr. tyrėju nedrąsiai paklausė manęs, ar nepadėčiau jam sudalyvauti jo kolegų suorganizuotame margučių konkurse. Žinoma, sutikau. Juokiausi pusę dienos, kai mano antra pusė atnešė I vietos konkurso nugalėtojo diplomą (vyras mano toks dvimetrinis, stambaus sudėjimo… įsivaizdavau jį, marginantį tuos kiaušinukus)…
-Jūsų piešiniai ant kiaušinių netradiciniai. Kokie jie?-Pirmieji vaizdai buvo susieti su paukštukais, kitų metų – pagoniškais ornamentais, po to – mišrios temos, miestai, namukai, šiais metais, turbūt, ilgesys lėmė – jūros motyvai.
-Taip gražiai tapote. Kodėl būtent kiaušinis?
– Laiko atima, akys pavargsta, bet dūšia skraido. Mažos apimties darbeliai, miniatiūros visada buvo mano koziriukas, braukai linijas ir ilsiesi nuo visokių besibadančių minčių… O čia – žemės formos rutuliukas, jėga, koks geras pagrindas miniatiūrai, ir niekuo neįpareigoja: tepi kuo daugiau spalvų, pavasario motyvai… o kai duodi artimiems išsirinkt ir matai jų spindinčias akis, tuomet wow…
Mėginau dengt ir stiklą dažais, gražiai atrodo, bet lėtai džiūna ir „pėckinasi”… tad apsistojau ties akrilu, spalvos sodrios, greit išdžiūna, nepavykus kokiai detalei, gali ant viršaus užtept, klaidą paslėpt. Kontūrus paryškinu markeriu arba laineriu, tikalesnis kontūravimas suteikia tvarkos įspūdį.
– Kaip gimsta vaizdai šiems mažiesiems šedevrams?-Motyvai – iš to, kas jaudina. Gamta – ji aplink, ir bundanti. Praeitis – internete dabar publikuoja daug simbolikos, ne problema rasti pagoniškų motyvų. Šių metų jūros ilgesys – taigi laivai, kaip dūšios laisvė…
– Ko gero turite didžiulę netradicininių margučių kolekciją?
-Sau pasilikusi nedaug margučių, visi išdalinti ir apie 70% sėkmingai išdžiovinti. Džiūdami lengvėja, kol po kelių metų iš kiaušinio masės belieka dažytas lukštas ir kietas branduoliukas. Bet neduokdie, jį sudaužyti po kokių metų, iš trobos gerai parai reikėtų išbėgti…
Video iš Eglės Abariūnienės archyvo: https://www.youtube.com/watch?v=3X_6l9t4XPw
Labai gražu