„Dvasia, Viešpatie, ateik!“ – šis maldavimas turėtų būti kiekvieno žmogaus svarbiausias sielos šauksmas. Kuris iš mūsų nėra išgyvenęs dvasinės tamsos, trapumo, nerimo, baimės, sužeistumo? Dažnai jaučiamės tarsi sunkiai sergantys ligoniai, reikalingi dieviškojo Gydytojo. Sekminių himno žodžiai geriausiai nusako mūsų sielos būklę: „Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu, viskas – atvira žaizda. Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta, gydyk tai, kas sužeista.“
Jėzus matė savo mokinių silpnumą ir negebėjimą suvokti to, ko jis mokė. Atsisveikindamas su mokiniais Vakarienbutyje, Jėzus pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią Guodėją, Tiesos Dvasią, kuri išsklaidys dvasinę tamsą, atneš ramybę ir duos jėgų atlikti skiriamą misiją.
Apaštalų darbų knygoje skaitome apie Sekminių įvykį, kai Šventoji Dvasia regimu būdu – kaip ugnis ir vėjo ūžimas, – nužengė ant mokinių ir juos perkeitė. Iki šio momento buvę bailūs vyrai neatpažįstamai pasikeitė ir išėjo į pasaulį liudyti apie Jėzų ir burti žmones į Dievo vaikų šeimą.
Šventoji Dvasia, kai leidžiame jai veikti, atnaujina mūsų širdis, kad jos taptų imlios dieviškajai tiesai ir meilei, nes ji yra Tiesos ir Meilės Dvasia. Ji moko mylėti ir nepailsti darant gera.
Šventoji Dvasia gydo mūsų sielos žaizdas, kurias atveria mūsų neištikimybės bei nuodėmės. Po prisikėlimo pasirodęs mokiniams Jėzus sakė: „Imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“ (Jn 20, 22–23). Šį gydantį Šventosios Dvasios veikimą ypač patiriame priimdami Krikštą ir Sutaikinimo sakramentą.
Kuris iš mūsų nesame išgyvenęs tos palaimintos ramybės, kai priėmę Sutaikinimo sakramentą suvokiame, kad mūsų nuodėmės yra sunaikintos. Jas sunaikina ne kunigo, bet Šventosios Dvasios galia.
Kokią jėgą ir drąsą suteikia žmogui Šventoji Dvasia, akivaizdžiai matome palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime. Kalėjęs Solovkose, dirbęs alinantį katorgininko darbą Ledenoje pole miškuose, pokario metais jis vėl suimamas ir verbuojamas kolaboruoti su čekistais. Vyskupas nesvyruodamas atsisako tai padaryti, nors žino, kad vėl bus nuteistas; jis prisiima naują bausmę, kuri tęsėsi septynerius metus Vladimiro kalėjime. Po atliktos bausmės vyskupui dar trejus metus neleidžiama grįžti į Lietuvą, nes sovietinė valdžia bijo tvirto vyskupo, gebančio priešintis planams dvasiškai pavergti Lietuvos žmones.
Šventoji Dvasia yra žmones vienijanti jėga. Regimas šios vienybės ženklas mums yra bažnytinė bendruomenė. Bažnyčia, sujungianti įvairių rasių bei tautybių žmones, stovi ne tik ant matomos Petro uolos, bet, visų pirma, ant Šventosios Dvasios uolos. Šventoji Dvasia per pirmąsias Sekmines padrąsino baikščius Kristaus mokinius eiti į pasaulį ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones. Sekminės yra Bažnyčios gimtadienis.
Ką tik minėjome popiežiaus šv. Jono Pauliaus II 100-ąjį gimtadienį. Tai pirmasis popiežius, aplankęs Lietuvą; tai popiežius, kuris daugiausiai pasitarnavo išlaisvinant Rytų Europos šalis iš komunistinės priespaudos; tai popiežius, kurio gyvenime galingai veikė Šventoji Dvasia.
Šv. Jonas Paulius II 2004 metų Sekminėse kalbėjo: „Trokštu, kad Sekminių dvasingumas pasklistų Bažnyčioje, kaip naujas maldos, šventumo, bendrystės ir skelbimo proveržis. Todėl skatinu <…>nenutrūkstamą adoraciją dieną ir naktį priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Šia iniciatyva tikintieji yra kviečiami sugrįžti į „aukštutinį kambarį“, kad suvienyti Eucharistijos slėpinio kontempliavimo melstų visiškos krikščionių vienybės ir nusidėjėlių atsivertimo. Aš nuoširdžiai tikiu, jog ši iniciatyva daugeliui padės naujai atrasti Dvasios dovanas, kurių ištakos slypi Sekminėse.“
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
