Jėzus ragina mus nebijoti. Nebijoti priešiško pasaulio. Nebijoti tų, kurie gali mus įskaudinti ar net mums kenkti. Tačiau ar įmanoma nebijoti? Juk pats Jėzus, būdamas Dievas ir tobuliausias žmogus, buvo apimtas baimės, kai Alyvų kalne išgyveno artėjančią kančią ir nukryžiavimą. Jis net meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė“ (Mt 26, 39).
Baimė – tai natūrali žmogaus reakcija į gresiantį pavojų. Jei šios baimės neturėtume, tiesiog negalėtume gyventi, nes nesisaugotume pavojų. Tačiau baimė baimei nelygi. Kartais net už savalaikę baimę reikia Dievui padėkoti, nes galbūt ji išsaugojo mūsų sveikatą ar gyvybę. Tačiau kartais baimė paskatina klaidingą sprendimą. Pavyzdžiui, bijodami pajuokos galime slėpti savo tikėjimą. Okupacijos metais baimė ne vieną mūsų tautietį pastūmėjo tapti okupantų kolaborantu.
Pasaulis visuomet buvo ir liks priešiškas Kristaus Evangelijai ir jos nešėjams. Keičiasi tik priešiškumo raiška, bet jis pats išlieka. Dar visai neseniai tikėti į Dievą reiškė būti antrarūšiu piliečiu, galinčiu kasti griovius, krauti plytas, bet ne užimti atsakingas pareigas.
Tačiau ir šiandien atvirai kalbėdamas, kad tau nepriimtina gender ideologija su pasirenkama lytimi ir homoseksualiomis santuokomis, kad tu esi už tradicinę šeimą, už gyvybę nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties, kad tikėjimas tau yra už viską svarbesnė vertybė, tuojau gali tapti taikiniu, į kurį bus paleisti akmenys. Pabandyk pasisakyti prieš karingąjį feminizmą, prieš lytį kaip socialinį konstruktą, prieš savižudišką politkorektiškumo ideologiją ir gali būti laikomas rasistu, seksistu, homofobu.
Vakarų pasaulyje įsigalėjusi politkorektiškumo ideologija prievartauja žmones visai panašiai, kaip tai darė marksistinė ideologija. Politkorektiškumo ideologijos nešėjai siekia, kad visi kitaip mąstantys jaustųsi kalti, ypač kad kalti jaustųsi krikščioniška pasaulėžiūra besivadovaujantys žmonės. Mums norima primesti kolektyvinę atsakomybę už galbūt prieš kelis amžius padarytus nusikaltimus, su kuriais neturime nieko bendro. Mes nedeginome raganų, nebuvome vergų pirkliais, nešaudėme žydų, bet turime jaustis kalti, nes tai kažkada padarė krikščionio vardu prisidengę žmonės.
„Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų“, – kalbėjo Jėzus (Mt 10, 16). Kas tie vilkai? Tai nebūtinai kažkokie neronai ar stalinai. Jais kartais būna net žmogaus teisių gynėjai, ginantys kažkieno teisę nesilaikyti krikščioniškosios moralės normų.
„Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10, 22). Ačiū Dievui, Lietuvoje per gilios krikščioniškos šaknys ir Bažnyčios bendruomenė yra per didelė, kad būtų per drąsiai reiškiamas priešiškumas. Tačiau bandymų netrūksta. Pavyzdžiui, surandamas nusikaltusio, prie paauglių priekabiavusio kunigo atvejis, galbūt net ne Lietuvoje, ir jis taip išdidinamas, kad kone visi kunigai turi jaustis kalti.
„Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28). Jėzus aiškiai nurodo, ko reikia bijoti ir ko nebijoti. Maža to, Jėzus paaiškina, kodėl nereikia nebijoti: Dievo Apvaizda, globojanti lauko gėlę ir padangių paukštelį, lydi kiekvieną juo pasitikintį žmogų. Jėzus kalba: „O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite!“ (Mt 10, 30–31).
Šitokios drąsos buvo kupini mūsų pokario vyskupai, kunigai ir pasauliečiai, kurie geriau rinkosi kalėjimus bei tremtis, bet nesutiko kolaboruoti su komunistine valdžia. Po konsekracijos KGB bandė verbuoti vyskupą Vincentą Sladkevičių tapti kolaborantu, bet šis drąsiai atsisakė juo būti. Šio drąsaus atsisakymo kaina buvo 23 metai, praleisti tremtyje. Palaimintasis Teofilius, sugrįžęs po ilgo kalinimo Vladimiro kalėjime ir tremties Mordovijoje, neatsiklausęs sovietinės valdžios pradėjo eiti ganytojo pareigas Kaišiadorių vyskupijoje, nors žinojo, kad tai geruoju nepasibaigs.
Drąsus gali būti tik tas, kuris visiškai pasitiki Viešpačiu. Psalmininkas kalba: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 4) ir „Tik jis yra mano uola ir mano išganymas – mano užuovėja; niekad nedrebėsiu“ (Ps 62).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
