Evangelija apie sėjėją ir sėklos likimą (Mt 13, 1–23) yra puiki proga paanalizuoti krikščioniškojo tikėjimo kelią Lietuvoje. Prieš 633 metus (1387 m.) Lietuva priėmė krikštą, ir krikščionybė pamažu įleido gilias šaknis. XX amžiuje ji patyrė didelių išbandymų, kai bedieviškas komunizmas bandė Bažnyčią visiškai sunaikinti.
Prieš trisdešimt metų (1990 m.) atkūrėme Nepriklausomybę ir 1990 m. birželio 14 d. buvo pasirašytas Lietuvos Paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas, simboliškai patvirtinęs Bažnyčios ir Valstybės sutarimą dėl Lietuvos krikščioniškosios orientacijos. Nuo to meto mokyklose dėstoma tikyba, ir šias pamokas pasirenka daug moksleivių (apie 51 proc.). Universitetai, gimnazijos, kariuomenė, ligoninės turi kapelionus. Tikėjimui augti sudarytos labai geros sąlygos.
Tačiau tikrovėje matome nedžiuginančius rezultatus. Reguliariai praktikuojančių katalikų skaičius gana kuklus, o kas sekmadienį dalyvaujančiųjų Mišiose dažnoje bažnyčioje nesiekia net 10 procentų; bažnyčiose ypač maža jaunimo ir vyrų. Kas nulemia tokią padėtį?
Evangelijoje užrašytas Jėzaus pasakojimas apie sėjėją ir sėklos likimą pateikia atsakymą. Sėjėjas yra pats Dievas, o sėkla – tai Evangelijos žodis, kuris beriamas į žmonių širdis. Jėzus taikliai išryškino, kodėl Dievo žodžio skelbimas ne visada atneša laukiamų vaisių. Net geriausio sėjėjo beriama sėkla ne visada nukrinta į gerą dirvą: dalis pakliūva į pakelės griovį, kita dalis – į erškėtyną, o trečia nubyra ant uolos.
Nešvarumų pilnas pakelės griovys simbolizuoja žmogaus širdį, kurioje viešpatauja nuodėmė. Kol žmogus nuodėmę vertina labiau nei Dievą, tol Evangelijos žodis neprigyja ir neišleidžia šaknų.
Ant uolos nukritusi sėkla taip pat pasmerkta žūti. Uola simbolizuoja žmogaus nepastovumą ir polinkį prisitaikyti prie laikmečio situacijos bei mados. Sovietmečiu žmonės prisitaikydavo prie okupantų nešamos ideologijos ir šalinosi Bažnyčios, kad nepatirtų galimų nemalonumų. Dabartiniu metu žmones prievartauja sekuliari kultūra, kurios stabai yra pinigai, karjera, seksas ir svaigalų nestokojančios pramogos. Žmogus yra linkęs rinktis lengviausią kelią, todėl Evangelijos žodis jam atrodo per sunkus, gundymui jį atmesti dažnas neatsispiria.
Ne geresnis į erškėčių krūmą nukritusios sėklos likimas. Erškėčiai simbolizuoja kasdienius rūpesčius, ypač susitelkimą į medžiaginę plotmę. Šiuo keliu eidamas žmogus ne tik užmiršta religines pareigas, bet dažnai prasilenkia net ir su sąžine. Nuolatos girdime pasakojimų apie žmones, kurie nesąžiningai gviešiasi praturtėti. Vaikai, matydami, kad tėvai turtą vertina labiau nei Dievą, vargu ar taps tikinčiaisiais.
Geroji žemė, išauginanti gausų derlių, yra žmogaus širdis, atvira gėriui, tiesai ir meilei. Tai žmonės, kurie prioritetą teikia ne turtui ar malonumui, bet dvasinėms vertybėms. Šie žmonės net per sunkius išbandymus nesuabejoja, ką pasirinkti,. Kai 1945 metais Lietuva buvo okupuota, dalis tautiečių, siekdami užsitikrinti saugumą, nuėjo tarnauti okupantams, o kiti, rizikuodami daug prarasti, meilės Tėvynei neiškeitė į sotesnį duonos kąsnį; dalis jų už Tėvynę paaukojo savo laisvę, kai kurie – net gyvybę.
Ne mokslo pažanga žmones atskiria nuo Dievo, bet kur kas žemiškesnės priežastys. Tačiau žmogaus puikybė yra išradinga ir suranda argumentų pateisinti savo nutolimui nuo Dievo. Kunigų nuodėmės yra tik vienas iš dažniau naudojamų pasiteisinimo argumentų.
Dievo Žodis šį sekmadienį kviečia kiekvieną iš mūsų pasitikrinti, kokia yra mūsų širdžių dirva, ir pašalinti iš savęs viską, kas galėtų sukliudyti Evangelijos žodžiui nešti gausų derlių.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
