Užjaučiame Tadą Imbrasą
Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus… Visiems širdy gėla…
Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus… Visiems širdy gėla…
Negrįžtamai išeina artimieji, Ir niekad nesutiksi jų gyvenimo kely. Nors taip norėtųsi…
Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris, Nors iš skausmo ir plyštų širdis. Amžinybėj…
Lemtis išsivedė… Gal ten, kur saulė šviečia, Gal ten, kur skausmo, rūpesčių…
Nėra mirties – yra tik kelio vingis Nauja erdvė prie kelio pabaigos…
“Aš jau tenai – kur žydi sodai, Jie žydi ištisus metus. Ieškok…
“Aš jau tenai – kur žydi sodai, Jie žydi ištisus metus. Ieškok…
Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga, Brangiausi žmonės eina ir palieka……
Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris, Nors iš skausmo ir plyštų širdis. Amžinybėj…
Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis, To sopulio niekam neišmatuoti. Gyvybės kainą…
Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, Kad sielvartą sušildytų, paguostų. Gyventi šauktų…
Žmogus bejėgis prieš lemtį ir mirtį… Gili užuojauta tegul bent dalele palengvina…
Žmogus bejėgis ir gamta, ta visagalė Prieš juodą nebūtį lemties. Sprendimo jos…
Lemtis išsivedė… Gal ten, kur saulė šviečia, Gal ten, kur skausmo, rūpesčių…
Netektis… O gal žvaigždė? Išsivedė brangiausią žmogų. Lemtis… O gal gyvenimas? Paliko…